Bailių valdžia vs drąsi Tauta?

Vienoje televizijos laidoje neseniai buvo primintas senas Rytų išminties perlas – „šunys loja, o karavanas eina“. Omenyje turėta visuotinė, visą šalį apraizgiusi korupcija, valstybės pinigų švaistymas, „otkatai“, padėtis teisėsaugoje ir t.t. Tačiau, yra dar vienas išmintingas posakis: „žuvis pūva nuo galvos“. Taigi, Lietuvoje šias problemas išspręsti gali tik darniai ir sąžiningai Tautai (ne oligarchams, Maskvai ar Briuseliui, bet Lietuvių Tautai), dirbantis Seimas, kuris šiuo metu, nepabijokim to žodžio – „labai nemaloniai kvepia“. Tą kvapą ypatingai paskleidė keleto labai svarbių įstatymų svarstymas. Šiame straipsnyje pajudinsiu tik du iš jų, tai partijų finansavimas ir visuomenės dalyvavimas savivaldos rinkimuose. Seimas negali pasikeisti tol, kol jį sudaro didžiosios, nomenklatūrinės, oligarchinės partijos.

Kada gi pagaliau žmonės supras elementarų dalyką, kad jų negali išgelbėti nei viena iš didžiųjų partijų, nes jos dirba tiems, kurie joms moka? Keista, kad per kiekvienus rinkimus atsiranda naivuolių, kurie mano, kad didžiosios partijos dirba Tautai ir atiduoda savo pasitikėjimą joms. Tačiau mažai kas susimąsto, iš ko partijos gyvena, kas jas išlaiko. Viskas labai paprasta:

1) Didžiąją dalį didžiųjų partijų finansų sudaro valstybės biudžeto lėšos, kurias Seimas nustato ir pasidalina.

2) Kita nemaža finansų dalis yra verslo įmonių „aukos“. Iš kur dabar, krizės metu, daug verslininkų randa savyje tiek pilietiškumo, kad savo sunkiai uždirbtas lėšas skiria ne išsilaikyti rinkoje, plėtrai, darbuotojų motyvacijai kelti, o politinėms partijoms remti?

Kadangi nesu labai naivus, netikiu, kad verslininkams rūpi pilietiškumo skatinimas Lietuvoje stiprinant partijas, kuriomis visuomenė labai mažai pasitiki, gal tai tiesiog užmokestis už priimtus įstatymus ar laimėtus konkursus? O gal tik avansas? Neteigiu nieko, bet kaip sakė vienas, dabar jau garbaus amžiaus politikos vilkas – „kas galėtų paneigti?..“

Pasvarstykime šį dalyką iš kitos pusės – ar Tauta turi galimybę mokėti partijoms atlyginimą, kad joms nereikėtų imti pinigų iš verslo? Ar mes, paprasti rinkėjai, galime paveikti partijų finansavimą? Šiek tiek galime, bet tik netiesiogiai, balsuodami. Jei per rinkimus Tauta išreiškia didesnį pasitikėjimą konkrečiai partijai, tai dalinantis biudžeto pinigus jai nuskyla didesnė dalis. Neseniai Seime buvo pasirodęs tiesiog saliamoniškai išmintingas pasiūlymas, kaip partijų finansavimą atiduoti į piliečių rankas.

Tačiau to įstatymo buvo siaubingai išsigąsta. Mintis buvo labai paprasta ir logiška: politinės partijos praranda galimybę gauti lėšų iš fizinių ir juridinių asmenų, taip pat nebegauna finansavimo iš biudžeto, tačiau kiekvienas dirbantis Lietuvos pilietis galėtų kažkokį nustatytą procentą (0,5, 1, 2 ar 3, tai diskusijų klausimas) nuo savo sumokėto pajamų mokesčio paskirti konkrečiai politinei partijai. Tuo būtų užkirstas kelias juridiniams asmenims „pirkti“ įstatymus arba partijų palankumą, taip pat piliečiai gautų labai efektyvų būdą kontroliuoti partijas tarp rinkimų. Jei netesėsi pažadų – negausi pinigų.

Tačiau partijoms tai nėra patogu, juk tinginys tikrai nenorėtų gauti atlyginimo, kuris priklausytų nuo darbo rezultatų. Piliečiai su šiuo mechanizmu jau yra susipažinę, nes daug metų turi galimybę 2 proc. nuo savo sumokėto pajamų mokesčio skirti paramai ir labdarai.

Kitas neskaniai kvepiantis Seimo darbelis – tai įstatymas dėl visuomenės dalyvavimo savivaldos rinkimuose, kad teisę kelti kandidatus turėtų ne tik politinės partijos. Šis įstatymo pakeitimas net nebūtų svarstytas, jei Konstitucinis Teismas 2007 metais savo nutarime nebūtų pripažinęs, kad savivaldybių tarybų narių rinkimas tik pagal partinius sąrašus prieštarauja Lietuvos Konstitucijos 119 straipsniui. Keletą metų tas įstatymas nebuvo judinamas, bet šiemet, likus tik šiek tiek daugiau nei pusmečiui iki savivaldybių rinkimų, Seimas galų gale apsisprendė ir priėmė savivaldos rinkimų įstatymo pataisas, kurios neva leis savivaldos rinkimuose dalyvauti nepartiniams visuomenės atstovams.

Perskaičius šį įstatymą būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Įstatymas ir jo suteikiamos „galimybės“ pakvipo sovietmečio demagogija. Kaip simboliška, kad šis įstatymas priimtas laidojant paskutinį Lietuvos komunistų partijos pirmąjį sekretorių. Seimo nariai turbūt pagerbdami šį partinį veikėją balsavo už šį kontroversišką įstatymą, kuris dar labiau stiprina praradusias vertybes ir Tautos pasitikėjimą nomenklatūrines partijas. Štai ką teigia naujosios pataisos:

34.3. Kiekvienas asmuo, kuris atitinka šio įstatymo 2 straipsnyje nustatytus reikalavimus, gali išsikelti kandidatu, jeigu jo išsikėlimą parašais paremia ne mažiau kaip dešimt procentų skaičiuojant vienam savivaldybės tarybos nario mandatui, bet ne mažiau kaip 100 tos savivaldybės rinkėjų.

38.1. Rinkimų užstatas išsikėlusiam kandidatui, vienos politinės partijos keliamų kandidatų sąrašui vienoje savivaldybėje įregistruoti yra paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – VMDU) dydžio.

Ir tie, kurie balsavo už šį įstatymą ir tie, kurie aktyviai veikia visuomenėje, bet nepriklauso politinėms partijoms, suvokia, kad šis įstatymas duoda tik teorinę teisę dalyvauti rinkimuose, nes žmogui reikia surinkti tikrai nemažą skaičių parašų ir sumokėti tokį pat piniginį užstatą kaip partijai už visą sąrašą. Kaip labai tai primena prieš dvidešimt metų gyvavusios kolonijos, kuri vadinosi LTSR, įstatymus, kurie irgi suteikdavo milžiniškas teises visuomenei dalyvauti rinkimuose, tačiau tik teoriškai. Štai ką teigė LTSR konstitucijos 89 straipsnis:

„Teisę kelti kandidatus į deputatus turi Tarybų Sąjungos Komunistų partijos, profesinių sąjungų, Visasąjunginės Lenino Komunistinės Jaunimo Sąjungos organizacijos, kooperatinės ir kitos visuomeninės organizacijos, darbo kolektyvai, taip pat karių susirinkimai pagal karines dalis. Lietuvos TSR piliečiams ir visuomeninėms organizacijoms garantuojamas laisvas ir visapusiškas kandidatų į deputatus politinių, dalykinių ir asmeninių savybių svarstymas, taip pat teisė agituoti susirinkimuose, spaudoje, per televiziją, radiją.“

Bet tie, kurie gyveno toje šalyje, puikiai atsimena, kad tai buvo tik teorinė teisė, o iš tikrųjų į valdžią galėjo patekti tik komunistai arba partijos iš anksto „palaiminti“ nepartiniai.

Kas galėjo priversti už šį demokratiją paminantį įstatymą vieningai balsuoti tokius veikėjus kaip R. Ačą, M. Adomėną, J. Razmą, G. Kirkilą, B. Bradauską, Č. Juršėną ir A. M. Pavilionienę? Aš manau, kad konkurencijos baimė, akla, gyvuliška baimė, iš pradžių netekti savo įtakos regionuose, o po to ir savo šiltų kėdžių parlamente. Bet tai ne vienintelė priežastis, gąsdinanti tradicines partijas ir verčianti susitelkti tokius skirtingus veikėjus. Pagrindinis jų baubas yra tai, kad Tauta gali suprasti, kad dabartinės partijos yra balastas, kuris neleidžia Jai pakilti ir klestėti. Tauta gali tvarkytis pati, neapribota susikompromitavusių, surištų visokiais korupciniais ryšiais partijų.

A. Kubilius išsitarė, kad visuomeninių organizacijų kontrolė yra nepakankama. Taip, jis teisus, visuomenines organizacijas daug sunkiau kontroliuoti ir pajungti dirbti klanų interesams. Partijų egzistavimas yra reikalingas, tai įtvirtina demokratiją, tačiau jos turi remtis savo deklaruojamomis vertybėmis ir būti lygiateisės. Daugelis Lietuvos parlamentinių partijų nevertos partijos sąvokos, tai norinčių pasipelnyti garbėtroškų gaujos, dirbančios turtingiems oligarchams ir šeimininkams iš Maskvos ir Briuselio.

Aš norėčiau tikėti, kad vieną dieną Lietuvių Tauta atsibus ir supras, kad ji DRĄSI, ir kad bailiai Jai neturi vadovauti. Tada į valdžią bus išrinkti patriotinių, nenupirktų ir neparsiduodančių partijų atstovai ir nepartiniai visuomenininkai, kurie dirbs idėjai, bet ne piniginei…

Publikuota: http://www.patriotai.lt/straipsnis/2010-07-14/bailiu-valdzia-vs-drasi-tauta

(Visited 78 times, 1 visits today)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *