Lietuvos žmogaus teisių centro dokumentinių filmų festivalis „Ad Hoc: Nepatogus Kinas“ – tai kasmet vykstantis renginys, ne išimtis ir šių metų ruduo. Prieš porą metų jį reklamavę kvailoki klipukai apie kebabus ir Juozą jau užsimiršo ir paskendo „Youtube“ labirintuose. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad festivalio rengėjai patobulėjo, pradėjo bent šiek tiek įvairiapusiškiau žiūrėti į kontraversiškus ir visuomenėje nevienareikšmiškai vertinamus klausimus.

Po serbų režisieriaus Marko Marmuzičiaus filmo „Karštas kraujas“ peržiūros teko dalyvauti viename festivalio renginyje – diskusijoje apie nacionalizmą, patriotizmą ir šovinizmą. Šioje diskusijoje buvo kalbama apie filme rodytus siužetus, problemas ir jų sąsajas su nacionalizmu. Atstovavau pozicijai, kad negalima sulyginti iš esmės nesuderinamus dalykus: šovinizmo ir nacionalizmo. Natūralu, kad diskusija buvo įspausta į laiko rėmus, taip pat natūralu, kad jai jau pasibaigus kilo įvairių minčių, kuriomis ir norėčiau pasidalinti.

Visame pasaulyje, ne išimtis ir Lietuva, plinta labai keistas nihilistinis požiūris į vertybes. Vertybių turėjimas tampa nebemadingas ir „senamadiškas“ rudimentas. Jauni žmonės didžiuojasi, kad yra kosmopolitai, neigia šeimos ir tautos vertybes, nuvertina savo valstybės istoriją. Toks požiūris plinta taip pat greitai, kaip epidemija, kaip greito maisto, kapitalistinio vartojimo ir holivudinių filmų kultūra.

Tačiau juk žmogus negali egzistuoti be vertybių ir idealų. Tai prieštarauja žmogaus prigimčiai. Todėl vieta ilgai tuščia nebūna, idealu tampa materialinė gerovė, fizinis pasitenkinimas, o vertybe – tolerancija. Šią sąvoką norėčiau panagrinėti detaliau, nes viena iš diskusijos dalyvių, Nida Vasiliauskaitė, atstovavo Lietuvoje egzistuojančiai jaunimo organizacijai, kurios pavadinime yra šis žodis.

Tačiau šią asociaciją pavadinę viena labiausiai netoleranciją ir segregaciją tarp jaunimo skatinančia institucija, turbūt nesuklysime? Tai galėtų patvirtinti dažnas jaunuolis iš kurios nors kitos nevyriausybinės jaunimo organizacijos.

Kas yra tolerancija? Mano nuomone šį gana šaižiai lietuvio ausiai skambantį žodį drąsiai galime keisti žodžiu pakantumas, turintį gilią prasmę, galimai kildinamą iš žodžio kančia. Tikriausiai visi esame susidūrę su atveju, kai išgirsti, išklausyti kito nuomonę gali būti tikra kančia. Oponentas kalba, o tau „kraujas verda“, nes norisi paprieštarauti ir išsakyti kritišką nuomonę. Tačiau neišgirdęs ir neišklausęs kitokių nuomonių negali tikėtis, kad kiti klausysis tavosios.

Taigi diskusijoje pakantumas yra pirmiausiai siejamas su pakantumu pašnekovui ar oponentui, su galimybės jam pasisakyti suteikimu ir argumentuotu bei pagarbiu savo pozicijos išsakymu. Kas yra pakantumas visuomenėje? Tai jau daug sudėtingesnis dalykas. Paimkime keletą paprasčiausių pavyzdžių: jei važiuoji visuomeniniu transportu, o šalia tavęs atsisėda benamis, kuris nesiprausęs nuo pernykščio rudens ir kvepia taip pat aštriai, tik ne taip maloniai, kaip jazminas, surauki nosį ir nieko nesakai, arba tiesiog bandai nekvėpuoti ar kvėpuoti per burną. Tai yra tolerancija, tai pakantumas.

Tačiau jei tas pats benamis pradės kabinėtis prie keleivio, bandys susipažinti, įkyriai siūlys pirkti vogtą mobilųjį telefoną? Tokiu atveju gal visai protinga būtų pasiūlyti tam įkyruoliui lipti lauk, arba net ir padėti jam tą padaryti. Ar tai bus netolerancija, ar smurtas?

O jei vidurnaktį viduryje gatvės viename iš miegamųjų rajonų aš pradėsiu dainuoti ariją iš operos „Užburtoji fleita“, mane arba apmėtys įvairiais lengvai skraidančiais daiktais arba iškvies policiją. Ar miegantys žmonės bus nepakantūs ir netolerantiški? Turbūt… Tačiau kur yra riba? Tolerancija ir pakantumas yra vertybė tik tada, kai jų paisoma laikantis tam tikrų visuomenėje priimtų normų.

Diskusijos metu, kai, mano nuomone, buvo nueita „į pievas“, pacitavau, kaip patriotizmo ir nacionalizmo sąvokas apibrėžia toks visiškai ideologiškai neutralus veikalas, kaip Tarptautinių žodžių žodynas. Nida Vasiliauskaitė iš karto pareiškė, kad šis jai – joks autoritetas. Tada nejučiomis prisiminiau jos paniekinamą prunkščiojimą, kai kas nors pradeda cituoti Šventąjį raštą ar kalbėti apie tradicinę šeimą, moralės ir doros sąvokas.

Galima daryti išvadą, kad tolerancijos šalininkams neegzistuoja jokie autoritetai ar vertybės, kurios jiems nepatogios, bet kažkodėl jiems vienu didžiausiu autoritetu tampa Pasaulio sveikatos organizacijos ligų klasifikacijos ICD-10 registras, nes būtent tokiu geležiniu argumentu jie naudojasi teigdami, kad homoseksualumas nėra liga. Taigi logika geležinė – autoritetas ir vertybė yra tai, ką galima panaudoti savo propagandai, o visa kita – reliatyvu.

Besimokydamas mokykloje turėjau vieną draugą, kuris į viską mėgdavo atsakyti tokias žodžiais: „Man nereikia mokyklos, aš pats sau mokykla, man nereikia maisto, aš pats sau maistas, man nereikia moters, aš pats sau moteris“. Šie žodžiai man labai primena dr. Nidos ir jos kompanijos iš „Tolerantiško jaunimo asociacijos“ gyvenimo principus: „Man nereikia Dievo, aš pats sau Dievas, man nereikia vertybių, aš pats sau vertybė, man nereikia autoriteto, aš pats sau autoritetas…“.

Dažnas dar prisimename animacinio filmo herojų – belytį sutvėrimą Kūlverstuką, kuris nežinojo nei savo rūšies, nei lyties, nei tautybės. Jis galėtų tapti naujosios tolerancijos simboliu – mažas išsigimęs mankurtukas. Nors ne, atsiprašau, jis netiktų, Kūlverstukas turėjo vertybių…

Publikuota: http://pilietis.delfi.lt/voxpopuli/kulverstuko-lytis-ir-tolerancija.d?id=38010655