Rugsėjo 17 dieną Latvijoje praūžė neeiliniai rinkimai. Mūsų kaimynai rinko 11 Saeimą. Latvijoje rinkimai vyksta pagal proporcinę sistemą, balsuojama tik už partijų sąrašus, o 100 vietų parlamente išsidalija tos politinės partijos, kurių kandidatų sąrašai peržengia 5 procentų barjerą. Minėtus rinkimus ir jų rezultatus „Apžvalga“ pristatė praeitame numeryje. Šiame straipsnyje bandysime tik šiek tiek priminti, kokios politinės jėgos ir kiek gavo balsų, trumpai apibūdinsime į valdžią patekusias partijas ir jų elektoratą. Taip pat glaustai parodysime sudėtingą kelią nuo rinkimų iki koalicijos suformavimo ir vyriausybės patvirtinimo.
Daugiausiai vietų parlamente šiuose rinkimuose (31 iš 100) gavo prorusiška partija „Saskaņas centrs“ („Santarvės centras“). Šią partiją daugiausiai palaiko sovietmečiu atvykę kolonistai iš „plačiosios“ SSRS ir jų palikuonys. „Santarvės centras“ dalyvauja jau ketvirtuose rinkimuose, jų gaunamų vietų skaičius turi tendenciją augti, tačiau dar nė karto istorijoje ši partija nedalyvavo valstybės valdyme, visą laiką likdavo opozicijoje. Tiesa, savivaldoje šiai partijai sekasi geriau. Ji valdo du didžiausius šalies miestus: sostinę Rygą ir Daugpilį. Partijai vadovauja jaunas politikas, buvęs rusiško kanalo „Pirmasis Baltijos kanalas“ žurnalistas Nilas Ušakovas. Kiekvienais metais gegužės 9 dieną partijos vadovybės atstovai dalyvauja triukšmingame „Pergalės dienos“ šventime. Ilgą laiką deklaravęs, kad nepripažįsta Latvijos okupacijos fakto, tik šiais metais „Santarvės centras“ pakeitė savo retoriką ir, iš dalies pripažindamas vis dėlto buvus Latvijos okupaciją, pradėjo skelbti, kad, nors okupacija ir buvo, tačiau okupantų Latvijoje nėra. Vienas iš didesnių šios partijos skandalų buvo tai, kad dalis išrinktų į parlamentą deputatų labai prastai kalba latviškai ir bandydami ką nors paskelbti iš Saeimos tribūnos susilaukia daug pasipiktinimo ar net pajuokos iš savo kolegų latvių. Europos Parlamente „Santarvės centras“ šiuo metu turi vieną atstovą – Alfredą Rubiką, kuris priklauso Europos vieningųjų kairiųjų jungtinei/Šiaurės šalių žaliųjų kairiųjų frakcijai.
Šių metų spalio pabaigoje Latvijos vyriausioji rinkimų komisija išdavė „Santarvės centro“ suorganizuotai iniciatyvinei grupei „Už gimtąją kalbą“ lapus parašams dėl dvikalbystės Latvijoje įteisinimo rinkti. Kad Latvijoje būtų įteisinta antra valstybinė kalba, reikia pakeisti Konstituciją. Konstitucijos pataisų projektas bus perduotas svarstyti į Seimą, jeigu per parašų rinkimą jam pritars ne mažiau kaip dešimtadalis balso teisę turinčių piliečių, balsavusių per pastaruosius rinkimus į Saeimą, tai yra 154 379 rinkėjai. Jeigu Saeima įstatymo projektą atmes, šis privalės būti tvirtinamas arba atmetamas referendumu. Grupė „Už gimtąją kalbą“ yra stipriai remiama ir palaikoma Rusijos, nes jei pavyktų ši precedento neturinti iniciatyva, rusų kalba įgytų visateisės Europos Sąjungos kalbos statusą. Pavykus įteisinti rusų kalbą, kaip antrąją valstybinę kalbą Latvijoje, iškiltų milžiniška grėsmė latvių kalbos išlikimui. Šiuo metu latvių kalba yra beveik išstumta iš Latvijos verslo pasaulio, kur dominuoja rusakalbiai verslininkai, o rusų kalbai tapus lygiaverte latvių kalbai valstybinėse institucijose, ji įsigalėtų ir ten. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, pažvelkime į „dvikalbę“ Baltarusijos valstybę, kur baltarusių kalbai yra skirtas podukros vaidmuo, o viešajame gyvenime karaliauja rusų kalba.
Antroji pagal iškovotų mandatų skaičių – buvusio prezidento Valdžio Zatlerio įkurta „Zatlera Reformu partija“ („Zatlero reformų partija“). Ji naujajame parlamente iškovojo 22 vietas. Latvijos prezidentas Valdis Zatleras 2011 metų gegužės 28 dieną, likus keletui dienų iki prezidento rinkimų (šioje šalyje prezidento instituciją renka parlamentas), paskelbė dekretą dėl referendumo organizavimo Saeimai paleisti. Po kelių dienų vykusiuose rinkimuose prezidentas Valdis Zatleras pralaimėjo vadinamajam „oligarchų“ kandidatui Andriui Berziniui. 2011m. liepos 23 d. vyko referendumas, kuriame Tauta išreiškė savo pritarimą parlamento paleidimui ir naujų rinkimų organizavimui. Tą pačią dieną buvo įkurta „Zatlero reformų partija“ (Latvijoje norint įkurti politinę partiją reikia surinkti 300 steigėjų, o Lietuvoje – 1000). Tačiau prabėgus tik porai savaičių nuo rinkimų, ji jau spėjo suskilti. Derybų dėl koalicijos formavimo įkarštyje 6 iš 22 Zatlerio reformų partijos deputatų pasiskelbė paliekantys frakciją dėl nedemokratiško sprendimų priėmimo ir tarpusavio nepasitikėjimo ir dirbsiantys atskirai. Šie „atskalūnai“ spaudoje buvo praminti „Olšteino šešetuku“ dėl vieno iš jų – Klavo Olšteino – pavardės sąskambio panašumo į populiarius filmus „Oušeno vienuoliktukas“ ir „Oušeno tryliktukas“. Lietuvai „Zatlerio reformų partija“ dar gali būti įdomi tuo, kad per jos sąrašą į parlamentą pateko vienas žymiausių Latvijos lietuvių – Romualdas Ražukas, buvęs Latvijos tautos fronto (Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio analogo Latvijoje) pirmininkas, buvęs vieno gražiausių Latvijos kurortinio miesto Jūrmalos meras, šioje Saeimoje gavęs Užsienio reikalų komiteto vadovo postą.
Trečioji partija – tai premjero Valdžio Dambrovskio vadovaujamas centro dešinės partijų blokas „Vienotība“, („Vienybė“). Šis blokas susiformavo prieš 2010 metų parlamento rinkimus, susijungus partijoms „Jaunais laiks“ („Naujas laikas“), „Pilsoniskā savienība“ („Piliečių susivienijimas“) un „Sabiedrība citai politikai“ („Sambūris kitokiai politikai“). Nors ir praradęs trečdalį balsų, palyginti su praeitais rinkimais, šis blokas vis tiek liko viena svarbiausių ir įtakingiausių politinių jėgų Latvijoje. Šiuose rinkimuose „Vienybė“ gavo 20 vietų parlamente, tačiau jos atstovai vadovauja ir vyriausybei, ir Saeimai. Europos parlamente trys šio bloko atstovai priklauso Europos liaudies partijos (ELR) frakcijai.
Ketvirtoji patekusi į Saeimą partija yra „Nacionālā Apvienība „Visu Latvijai!“-„Tēvzemei un Brīvībai/LNNK“ („Nacionalinis susivienijimas „Viską Latvijai/Tėvynei ir Laisvei/LNNK“). Šiai partijai pavyko beveik padvigubinti savo turimų mandatų skaičių, vietoj ankščiau turėtų 8, 11-ojoje Saemoje ji turi 14 vietų. Ši partija išpažįsta tautiškai konservatoriškas vertybes, tęsia „Tautos fronto“ tradicijas. Jos reitingus stipriai pakėlė pavasarį organizuotas gyventojų parašų rinkimas, siekiant surengti referendumą dėl valstybinio švietimo Latvijoje tik latvių kalba. Buvo siekiama priimti įstatymą, kad Latvijoje laipsniškai per dvyliką metų būtų pereita prie visų lygių švietimo organizavimo valstybine kalba, nes pagal dabar galiojantį Švietimo įstatymą tautinių mažumų mokyklose iki pusės dalykų gali būti dėstoma tautinės mažumos kalba. Parašų rinkėjams nepavyko surinkti pakankamo skaičiaus balsų, tačiau šią idėją palaikė daugiau nei 120 tūkstančių rinkėjų. „Nacionalinis susivienijimas“ Europos parlamente turi vieną atstovą, kuris priklauso „Konservatorių reformistų“ frakcijai.
Penktoji, paskutinė politinė jėga, kuriai Latvijos rinkėjai išreiškė pasitikėjimą, tai „Zaļo un Zemnieku savienība“ („Latvijos žaliųjų ir valstiečių sąjunga“). Ši partija, paskutiniuose rinkimuose gavusi 13 mandatų, dažnai spaudoje ir visuomenėje pravardžiuojama „Oligarchų partija“ dėl jai priklausančių turtingų politikų, kurie nuolat minimi korupcijos skandaluose. Būtent šios partijos atstovas Andris Berzinis, kaip jau minėjome, 2011 metais buvo išrinktas Latvijos prezidentu. Europos parlamento rinkimai šiai partijai nebuvo sėkmingi, todėl ten ji neturi savo atstovų.
Po šių rinkimų Latvijos politinis elitas susidūrė su dilema. Daugelyje pasaulio demokratinių valstybių valdančiąją koaliciją patikima formuoti daugiausiai balsų surinkusiai partijai. Šiuo atveju, jei valdančiąją koaliciją formuotų „Santarvės centras“, straipsnio autoriaus nuomone, iškiltų rimtų problemų Latvijos etniškumui, o gal ir nepriklausomybei. Iš kitos pusės, labai sunku ignoruoti beveik trečdalio rinkėjų nuomonę ir laimėjusią partiją palikti opozicijoje. „Santarvės centras“ grasino į gatves išvesti supykusius žmones, kad į jų balsus nekreipta dėmesio.
Realiausias kandidatas į premjerus buvo sėkmingai krizės audrose Latvijos valdžios vairą laikantis „Vienybės“ partijų bloko lyderis Valdis Dombrovskis, taigi, apie jį ir sukosi visos derybos dėl koalicijos.
Prezidentas Andris Berzinis elgėsi gana kukliai, nebuvo labai iniciatyvus formuojant koaliciją, į spaudos klausimus, kas bus premjeras arba kokia koalicijos sudėtis jam būtų priimtiniausia, atsakydavo lakoniškai. Labai gali būti, kad jam trukdė jo partinė priklausomybė „Žaliųjų ir valstiečių sąjungai“, su kuria šiame parlamente atsisakė bendradarbiauti visos politinės jėgos.
Deryboms pradėjus krypti į vadinamąją „vaivorykštinės koalicijos“ (kur būtų atstovaujama plačiam politinių jėgų spektrui) pusę, „Nacionalinis susivienijimas“ griežtai atsisakė net derėtis dėl bendros koalicijos su „Santarvės centru“. Tad, Valdžiui Zatleriui pareiškus, kad jo partijai priimtiniausia koalicija būtų su „Santarvės centru“ ir „Vienybe“, „Nacionalinis susivienijimas“ pasiskelbė, kad tokiu atveju lieka opozicijoje.Vis dėlto koalicijai su prorusišku „Santarvės centru“ nepritarė ir didelė dalis „Vienybės“ deputatų. Tada pradėjo formuotis centro dešinės pakraipos „Zatlero reformų partijos“, „Vienybės“ ir „Nacionalinio susivienijimo“ koalicija. Kai jau viskas buvo beveik suderinta, iš Valdžio Zatlero vadovaujamos frakcijos pasitraukė šeši parlamentarai, tačiau pareiškė, kad vyriausybę palaikys.
Taigi, galų gale spalio pabaigoje, po beveik mėnesį trukusių derybų buvo suformuota koalicija iš trijų partijų ir „Olšteino šešetuko“. Tačiau net ir tada neapseita be kuriozų. Pagal koalicijos sutartį Saeimos pirmininko vieta buvo suderėta buvusiam prezidentui Valdžiui Zatlerui. Per pirmąjį Saeimos posėdį renkant parlamento pirmininką, slaptu balsavimu iš dviejų kartų nepavyko Zatlero reformų partijos pirmininkui užimti šios garbingos vietos. Rinkimai buvo atidėti kitam posėdžiui, per kurį iš pirmo karto buvo išrinkta viena iš „Vienybės“ bloko lyderių, ankstesnio parlamento vadovė Solvita Aboltinia.
Postai naujojoje Latvijos vyriausybėje pasiskirstė taip: „Vienybė“ kontroliuoja Finansų, Gynybos, Socialinės gerovės, Sveikatos apsaugos ir Žemės ūkio ministerijas. „Zatlero reformų partija“ delegavo Vidaus reikalų, Užsienio reikalų, Švietimo ir mokslo, Aplinkos apsaugos ir regionų plėtros bei Ekonomikos ministrus. „Nacionaliniam susivienijimui“ atiteko Kultūros ir Teisingumo ministerijos.
Nepartinį Transporto ministerijos vadovą delegavo „Vienybė“ ir „Zatlero reformų partija“ bendru sutarimu.
Apibendrinant galima teigti, kad naujoji centro dešinės Latvijos vyriausybė yra panaši į ankstesnę, tik apsivaliusi nuo „oligarchų partijos“ atstovų. „Santarvės centro“ ir jo gerbėjų Maskvoje kėslai vėl neišdegė – ši partija kartu su oligarchine „Žaliųjų ir valstiečių sąjunga“ liko opozicijoje. Latvija toliau kovos su krize, augančiu nedarbu, masine emigracija ir stiprins valstybinės – latvių kalbos padėtį. Ar koalicija bus tvirta, o vyriausybė stabili ir sėkmingai veikianti, laikas parodys, o mes palinkėkime savo artimiausiai kaimynei sėkmės.
Publikuota: http://apzvalga.eu/latvija-po-neeiliniu-rinkimu-sunkus-koalicijos-lipdymas.html