Sunkiausia buvo sugalvoti šiam straipsniui pavadinimą, nes šiais visagalio politkorektiškumo laikais dažnai atsiranda galimybė būti ne taip suprastam. Tačiau, jei yra problema, apie ją reikia kalbėti, nes jei tylėsim mes, tai, kaip sakė viena liūdnai pagarsėjusi praėjusio šimtmečio poetė: „akmenys paplentėm kauks“.
Stebint įvykius pasaulyje, santykius tarp valstybių ir tautų, kartais labai sunku suprasti, kodėl vienos iš jų dedasi lygesnėmis už kitas, o kitos susigyvena su silpnųjų ir engiamųjų vaidmeniu? Gal tiksliau būtų sakyti, kad taip daro ne pačios tautos, bet jų valstybių lyderiai, kurie dažnai mėgsta kalbėti savo atstovaujamų tautų vardu. Man, paprastam lietuviui, kyla paprastas klausimas: kodėl yra tokia nelygybė? Kodėl valstybiniu ir tarpvalstybiniu lygiu vykdoma segregacija? Šiame trumpame straipsnelyje pamėginsiu „užkabinti“ tik keletą iš daugelio probleminių klausimų.
Mane, kaip Lietuvos pilietį, kaip lietuvį, nustebino ir netgi, drįsčiau teigti, įžeidė mūsų bestuburės valdžios leidimas Izraelio karių delegacijai atvykti į Lietuvą ginkluotiems. Beje, pasirodo, ne tik ginkluotiems, su pilna amunicija ir apranga, bet ir apeinant visas tokiais atvejais privalomas užsieniečių sienos kirtimo procedūras. Kai sužinojau, kad šį vizitą rengė Krašto apsaugos ministerijos Tarptautinių ryšių ir operacijų departamentas, pasidarė nejauku. Ar gali Lietuvos piliečiai jaustis saugiai, kai Krašto apsaugos ministerija tampa kelionių agentūra, organizuojančia keliones ginkluotiems užsienio kariams? Izraelis yra sunkiai prognozuojama, agresyvi, nesiskaitanti su kaimynais valstybė. Prieš keletą mėnesių Izraelio kariuomenė, veikdama piratų metodais, užpuolė tarptautinės bendruomenės laivus, gabenusius humanitarinę pagalbą palestiniečiams. Tačiau pasirodo, kad net valstybių – agresorių kariai gali lankytis Lietuvoje ginkluoti… Užduosiu retorinį klausimą, kas toliau? Gal vertėtų Šiaurės Korėjos ginkluotą iki dantų delegaciją pakviesti apsilankyti, pavyzdžiui, Grūto parke, kur surinkti jų išpažįstamo ir garbinamo komunizmo paminklai?
Kitas keistas dalykas, tai tas mistinis žydų bendruomenės turtas, kuris taip rūpi tiek Lietuvos, tiek tarptautinėms žydų bendruomenėms, tiek ir pačiai aukščiausiai JAV valdžiai. Niekam ne paslaptis, kad JAV yra strateginis Lietuvos partneris, kaip ir nėra paslaptis, kad žydų lobistai labai aktyvūs ir įtakingi visose šios supervalstybės valdžios sluoksniuose. Tačiau mes, lietuviai, istorijos tėkmėje niekad nesiklaupėm ir nesižeminom net ir labai stipriems, mus mokyti norėjusiems pasaulio galingiesiems. Šiais metais švenčiame 600 metų Žalgirio mūšio jubiliejų, kai mes parklupdėme ant kelių tuometinio pasaulio didžiąsias jėgas ir pakeitėm istorijos vagą sau palankia kryptimi. Dabar, kai mus JAV senatoriai ir diplomatai reketuoja atiduoti prieš karą turėtus ir neturėtus žydų bendruomenės turtus, ar neturėtume mes, lietuviai, paklausti šitų frakuotų džentelmenų, ginančių „diskriminuojamą“ žydų bendruomenę, kodėl yra griaunamos mūsų protėvių už paskutinius grašius statytos ir puoselėtos bažnyčios Niujorke? Ar lietuvių prieš šimtmetį statytos bažnyčios neturėtų priklausyti lietuvių bendruomenėms?
Kodėl mes nenorime derėtis? Kai prieš gerą dešimtmetį po teismus Lietuvos valdžia tampė leisgyvį senuką Aleksandrą Lileikį, žiaurus ir negailestingas lietuvių tautos budelis Nachmanas Dušanskis skaniai kirto macas savo namuose, Izraelio mieste Haifoje. Į Lietuvos generalinės prokuratūros nedrąsius prašymus jį apklausti, Izraelio įstaigos atsakinėjo tvirtai ir nedviprasmiškai: „Izraelis savo piliečių neišduoda“. O Lietuvos teisėsauga tuo metu seną, pusiau aklą, pusiau kurčią, neįgalų senuką tampė ir tardė kaip didžiausią nusikaltėlį, kol jis mirė taip ir neįrodžius jo kaltės. Visose tautose yra ir gerų, ir blogų žmonių, kiekviena tauta turi savo didvyrius ir nusikaltėlius. Kiekviena tauta ir valstybė turi prisiimti savo kaltę už savo tautiečių ir piliečių darbus. Tačiau tautų, kaip ir žmonių, santykiuose būtinas lygiateisiškumas. Aušvico koncentracijos lageryje iš bado mirštančio žyduko ašara nėra vertingesnė už nuo šalčio mirštančio lietuviuko sušalusią ašarą, jam mirštant Sibiro lageryje. Žydaitės skausmas, patirtas Europos getuose, nėra vertingesnis ar didesnis už palestiniečių mergaitės ašaras ir skausmą prieš mirštant nuo sužeidimų, kuriuos ji patyrė sprogus raketai, paleistai Izraeliui bombarduojant gyvenamuosius Palestinos miestų kvartalus.
Lietuvos valdžia labai jau nedrąsiai palaiko Tibeto laisvės siekį, bijodama supykdyti ekonomikos milžinę Kiniją. Čečėnus ji vis dažniau vadina separatistais ir teroristais, bijodama Rusijos imperinės galybės. Kaip ypatingus svečius, Lietuva įsileidžia Artimųjų Rytų agresorės – Izraelio valstybės – karius. Kas toliau? Ko mes dar bijosim ir kam lįsim vis gilyn ir gilyn į ten kur nesueina? Kiekvienos tautos teises ir poreikius kitos šalys pripažįsta ir gerbia tiek, kiek pati tauta gerbia save. Gal atsiras drąsus valstybės veikėjas, kuris nuvykęs į JAV, iškels klausimą dėl lietuvių bendruomenės turto? O gal pats metas ginkluotai Lietuvos karių kuopai švęsti Kūčias Betliejuje?
Publikuota: http://www.patriotai.lt/straipsnis/2010-07-26/kada-lietuva-jausis-lygiaverte-izraeliui