Atviras laiškas partijos bendražygiams ir visiems tautiečiams

Mieli tautiečiai, FB draugai,

200px-ltssimbolikaMane pasiekė gandai, kad prieš savaitę Tautininkų Sąjungos taryba mane vėl pašalino iš partijos :D.

Mūsų partijoje jau tapo tradicija susirinkti slaptai, nekviečiant žmogaus, kurio klausimas svarstomas (kaip suprantu, mokomasi iš Josifo Stalino laikų „troikų“, kai žmonės būdavo teisiami už akių, neleidžiant jiems pasiteisinti, sukurpiant išgalvotą priežastį).

cock-fight-600x547Tautininkų Sąjunga paskutiniuose rinkimuose buvo sutriuškinta, surinko 10 kartų mažiau balsų, nei 2014 metais per EP rinkimus. Mano žiniomis, Kontrolės komisija negauna partijos finansinių dokumentų, net banko sąskaitų išrašų.

Nei partijos internetiniame puslapyje, nei partijos narius vienijančioje elektroninėje konferencijoje net nesvarstomos pralaimėjimo priežastys, nebuvo padėkota rinkėjams, partiečiams ir rėmėjams.

Jau du mėnesius Tautininkų Sąjungos taryboje svarstomas VIENAS IR SVARBIAUSIAS KLAUSIMAS – KAIP pašalinti Julių Panką iš tautininkų gretų.

Nesvarbu, kad neseniai vienas TS tarybos narys buvo teismo nuteistas, jo klausimas net nebuvo svarstytas partijos taryboje, o dėl Juliaus Pankos buvo surengtas atskiras tarybos posėdis, kuriame, anot nepatvirtintos informacijos, Julius Panka buvo pašalintas už tai, kad:

  • pasirašė Manifestą dėl partijos atsinaujinimo;
  • bendravo su partiečiais skyriuose įkalbinėdamas juos nesitraukti iš partijos, motyvuodamas, kad rimtai dirbant per ketverius metus galima partiją atgaivinti ir sustiprinti iki parlamentinio lygmens;
  • kartu su kolegomis kūrė partijos veiklos strategiją, pritraukė lėšų ir idėjų.

Taigi, nepraėjus 2 savaitėm po Juliaus Pankos grįžimo jis buvo išmestas už tai, kad REALIAI VEIKĖ, KAD DIRBO IR MOTYVAVO PARTIEČIUS NEPASIDUOTI…

Šiai partijai atidaviau 5 savo gyvenimo metus, aukojau savo laiką, pinigus, šeimos interesus, dėl partijos pasitraukiau iš neblogai apmokamo darbo, aiškiai suprasdamas, kad atgal kelio nebus…

Jeigu gandai pasitvirtins ir kada nors mane pasieks to slaptojo tarybos posėdžio protokolas, galvoju jį apskųsti Etikos komisijai, bet tai tikriausiai bus paskutinis darbas, kurį aš darysiu šioje partijoje.

Pavargau, nusivyliau, pasprinkit!

Mielieji, laukiu Jūsų visų nuoširdžių patarimų, pavargau, gal tikrai metas savo veiklą, iniciatyvą ir idėjas rezervuoti kitur?

 

Mykolas Romeris – toks tolimas ir savas

Jei kadaise labai populiari Lietuvos televizijos laida „Klausimėlis“ pasidairytų po Lietuvos miestus ir kaimus teiraudamasi, „kas tas Mykolas Romeris?“, matyt, žiūrovai turėtų daug gardaus juoko, o duodantys interviu – „strioko“. Tikriausiai retas pasakytų, kada ir kur Mykolas Romeris gimė, kur gyveno, kokias pareigas ir kokioje valstybėje ėjo, kokios tautybės ir politinių pažiūrų buvo. Žinia, daugiausiai Lietuvos visuomenei ši pavardė asocijuojasi su Mykolo Romerio universitetu – Lietuvos teisininkų kalve.

Tad pažintį su M. Romeriu pradėkime enciklopedinėmis, gal šiek tiek sausokomis, bet būtinomis žiniomis apie šią asmenybę.

Mykolas Pijus Paskalis Romeris gimė 1880 m. gegužės 17 d. Bagdoniškyje (Rokiškio r.), bajoriškoje Mykolo Kazimiero Romerio ir Konstancijos Tukallo-Romerienės šeimoje. Romerių giminė Lietuvoje atsirado XVII a. – tai vokiečių bajorų giminė, kurios atšaka įsitvirtino Latvijoje, tuomet vadintoje Livonija, kurią ilgą laiką valdė vokiečių baronai. Per keletą šimtmečių Romerių šeima susigiminiavo su Lietuvos bajorais ir dvidešimtojo amžiaus pradžioje jau save laikė Lietuvos bajorijos dalimi. Čia galima pažymėti, kad tuometė Lietuvos bajorija save tapatino su lenkų kalba ir kultūra, tačiau laikė save LDK tradicijos tęsėjais, skyrę save nuo Lenkijos karalystės bajorų. Jei bandytume tam laikotarpiui taikyti šiuolaikines kategorijas, galima būtų drąsiai teigti, kad Mykolas Romeris gimė lenkakalbėje Lietuvos bajorų šeimoje ir kad jo gimtoji kalba buvo lenkų. Skaityti toliau

Nenusilenkęs okupantams

2012 metų gegužės 20 dieną Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikai amžiams grįžo į Tėvynę, grįžo į jo jaunystės miestą Kauną ir buvo palaidoti Kauno Prisikėlimo bažnyčios kriptoje. Šis žmogus ne dažnai minimas mūsų istorikų, nedaug jam skirta vietos ir vidurinių mokyklų istorijos programose. Ar tikrai jis to nėra nusipelnęs, o gal tiesiog nepelnytai užmirštas?

Šis žmogus gimė 1903 metais Marijampolėje, ūkininkų šeimoje, mirė 1974 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose. Mokydamasis mokykloje aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje, baigęs filologijos studijas rašė literatūros vadovėlius gimnazijoms, aktyviai dalyvavo steigiant ir leidžiant krikščionių demokratų ideologijai atstovavusį laikraštį „XX amžius“, buvo vienas iš 1936 metais jaunųjų katalikų intelektualų paskelbtos deklaracijos „Į organišką valstybę“ iniciatorių. Šioje deklaracijoje buvo skelbiamos mintys apie valstybės valdymo ir santvarkos pokyčius. Intelektualai siekė demokratizuoti autoritetinį Antano Smetonos režimą, norėjo, kad paprasti piliečiai turėtų daugiau teisių ir laisvių, daugiau sąlygų dalyvauti valstybės ir visuomenės gyvenime. Sovietų Sąjungai 1940 metais okupavus Lietuvą, Juozas Ambrazevičius aktyviai įsijungė į pogrindinį judėjimą, buvo vienas iš „Lietuvių aktyvistų fronto“ (LAF) kūrėjų ir aktyvių veikėjų. Skaityti toliau

Latviai mūru stojo už savo kalbą

Mūsų kaimynė Latvija nuolat susiduria su labai sudėtinga ir nevienareikšme problema. Tai kitataučių – kartais jie viešojoje erdvėje vadinami tiesiog rusais, tačiau tai klaidingas pavadinimas, gal labiausiai tiktų juos vadinti rusakalbiais – sugyvenimo visuomenėje ir integravimosi į Latvijos valstybę klausimas. Tarp vadinamųjų Latvijos rusakalbių galime rasti ir baltarusių, ir ukrainiečių, ir, deja, netgi dalį lietuvių, taip pat dar daugybę kitų tautų atstovų, atvykusių iš visos Sovietų Sąjungos. Viskas susikomplikavo sovietiniais laikais, Maskvai vykdant prievartinį okupuotų kraštų kolonizavimą ir kartu rusifikavimą. Šiuo metu Latvijoje latvių yra 62,1 proc., tiek pat kaip ir 1959 metais, prieš prasidedant didžiajai kolonizacijai. 1990 metais buvo tik 52 proc., o 1935 m. – 76,9 proc. Neseniai vykęs referendumas dėl antrosios valstybinės kalbos statuso suteikimo rusų kalbai parodė Latvijos problemų mastą. Gerai, kad kaimynai laiku susigriebė ir referendume beveik 75 procentais balsų pasakė griežtą „ne“ provokatorių užmačioms. Skaityti toliau

Meilė Lietuvai be prieskonių

Paskutinėmis dienomis pilna pačių įvairiausių Kovo 11-osios patriotinių eitynių vertinimų. Vieni žmonės džiaugiasi ir giria, kiti smerkia ir šmeižia, džiugu nors tiek, kad abejingų nėra.

Negaliu nereaguoti į straipsnį, kuriame Ieva Davydenko cituoja mano žodžius ištartus prieš pat eiseną.

Taip, aš teigiau ir neatsižadu savo žodžių, kad „iš šalies emigravus beveik 1 mln. lietuvių, šis šūkis yra kaip niekada aktualus“.

Taip, aš manau, kad emigracija yra problema. Tačiau noriu pabrėžti, ką gerbiama Ieva, manau, tiesiog neteisingai suprato. Problema jokiu būdu ne emigrantai, bet emigracija. O didžiausia problema priverstinė emigracija. Mūsų tauta XX amžiuje išgyveno ne vieną priverstinę emigraciją dėl karo siaubų ir okupantų organizuotų trėmimų. Tačiau XX ir XXI amžių sandūroje didelė mūsų tautos dalis buvo priversta emigruoti dėl nedarbo ir skurdo, juk ne visi gali pasitenkinti duona ir vandeniu, ar elgetos terbelės turiniu. Skaityti toliau

Lietuva turi būti tautinė valstybė

Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga (LTJS) išplatino pareiškimą, kuriame smerkiami įvairių prieštaringai vertinamų visuomenės veikėjų siekis kompromituoti tautinių jėgų organizuojamas Kovo 11-osios patriotines eitynes. „Mes stengiamės sugrąžinti žmonėms pasitikėjimą savimi ir Lietuva, pradėdami nuo jaunuomenės, kuri ir kurs mūsų valstybės ateitį, – tvirtina LTJS pirmininkas, istorikas Julius Panka. – Mes atsiribojame nuo bet kokių totalitarinių ideologijų ir smerkiame kraštutines pasaulėžiūras – kosmopolitizmą ir šovinizmą. Šovinizmas supriešina žmones, žemindamas kitas tautas ir pripažindamas tik savosios vertę. Kosmopolitizmas atmeta visų pasaulio tautų reikalingumą ir nori suformuoti mankurtišką darinį – nutautusių pasaulio piliečių identitetą.“ Skaityti toliau

Kiek dar liko Lietuvos Lietuvoje?

Tikriausiai daugeliui mūsų tautiečių šūkis „Už Lietuvą Lietuvoje“ gali pasirodyti primityvus ir primenantis posakį apie sviestuotą sviestą. Tačiau taip yra tik iš pirmo, neįdėmaus ir paviršutiniško žvilgsnio. Jei įsigilinsime į problemą ir užduosime patys sau klausimą: „Kiek dar tos tikrosios Lietuvos liko Lietuvoje?“, atsakymas galėtų mus nustebinti, o gal ir šokiruoti.

Imkime pagrindines valstybės ir žmogaus gyvenimo sritis ir suskaičiuokime, kiek liko. Skaityti toliau

Ar balti sutriuškins juodus?

Balta ir juoda: šios dvi spalvos dažnai supriešinamos ir reiškia visiškai priešingus dalykus. Vienas populiariausių intelektinių žaidimų pasaulyje yra šachmatai, kur juodosios ir baltosios figūros kovoja tarpusavyje iki pabaigos, iki galutinio sutriuškinimo, iki karaliaus mirties („šach mat“). Panašiai yra ir gamtoje. Besibaigiantis ruduo nurengia medžius, nuvynioja žalią ir vešlų žolės kilimą, kelelius ir takelius paverčia murzinu purvynu, suteikia galimybę tamsumai laimėti. Rudens pabaigoje triumfuoja purvas ir juoduma, tačiau ateina žiema ir viską užkloja akinančia balta marška ir gyventi darosi geriau, ir nuotaika pasitaiso, ir, atrodo, visai nesvarbu, kad žandus ir ausis žnaibo šaltukas, o kai dar pagalvoji, kad pavasaris netoli, pasidaro visai gerai…

Visa mūsų visuomenė, mūsų kultūra, civilizacija paremta gėrio ir blogio, purvo ir švaros, baltų ir juodų jėgų tarpusavio kova, konkurencija, karu. Turbūt absoliučioje daugumoje pasaulio religijų yra teigiama, kad vyksta gėrio ir blogio kova, o žmogus turi pasirinkti, kurią pusę jis palaiko, kuriai jėgai jis atstovauja. Jis negali likti abejingas, negali kovoti abiejose pusėse vienu metu. Skaityti toliau