Lengva dergti, keikti, pravardžiuoti. Daug sunkiau kurti, palaikyti, pagirti. Greičiausiai mūsų anūkai XXI amžiaus pradžią vadins „visuomenės kritikų“ laikotarpiu. Koks paprastas ir patogus demagogo kelias: tau nepatinka žmogaus šukuosena, nepatinka jo pažiūros ar nuomonė ir iš karto gali jį apšaukti „basagalviu“, „smurtautoju“, „jėgos kulto šalininku“.
Turėjau garbės žygiuoti patriotų eitynėse 2009 metais ir šiemet, pernai net teko būti jų organizatoriumi. Tikrai neskaičiavau, kiek eitynėse buvo trumpaplaukių, kiek ilgaplaukių, kiek su skiauterėmis jaunuolių. Manau, kad žmogaus šukuosena ar jo atstovaujama subkultūra tikrai negali būti kliūtis Tėvynės meilei ir patriotizmui. Mes savo eitynėse laukiam visų, kas savo širdyje nešiojasi patriotizmo liepsnelę, neskirstydami jų pagal plaukų ilgį, rūbų ar akių spalvą. Todėl man tikrai liūdna skaityti paskutiniu metu labai padažnėjusius, pykčiu ir netolerancija persisunkusių „nuomonės reiškėjų“ straipsnius, nukreiptus prieš Lietuvos patriotinį judėjimą. Manau, kad geriau jau būti „basagalviu“ nei „basadvasiu“ – žmogumi be idealų, be principų ir savigarbos.
Tų piktų straipsnių autoriai teigia, kad eitynėse skambėjęs šūkis „Lietuva – lietuviams“ iškreipė Sąjūdžio idealus. Tai šlykštus melas, Sąjūdis kovojo už laisvę, už Lietuvos laisvę, už tai, kad Lietuva būtų tautinė, suvereni valstybė, kad lietuvių Tauta, nusimetusi Sovietų Sąjungos jungą, turėtų savo valstybę. Kai vyko pirmieji Sąjūdžio mitingai, buvau 9 metų vaikas, bet didžiuodamasis nešiojau prie krūtinės ženkliuką su trispalve. Stengiausi nekalbėti okupantų kalba su čia gyvenančiais kolonistais ir mano bendraamžiais jų vaikais. Aš žinojau, kad čia mūsų Tautos žemė, kad čia gyvenantys atvykėliai privalo kalbėti lietuviškai ir gerbti mūsų papročius ir kultūrą.
Mes eitynėse nešaukėme, kad „Lietuva – vien lietuviams“, nes, esu įsitikinęs, kad kiekvienas tikras Lietuvos patriotas gerbia čia šimtus metų gyvenusias, mūsų kultūrą praturtinusias, lojalias Lietuvai, tautines mažumas. Jos kartu su mūsų Tauta kovojo dėl Tėvynės laisvės, kartu kūrė ir puoselėjo mūsų valstybę. Beje, didieji mūsų Tautos atgimimo šaukliai J. Basanavičius, V. Kudirka, Maironis, A. Smetona su šūkiu „Lietuva – lietuviams“ kūrė mūsų tautinę valstybę lietuviškose etninėse žemėse.
Mūsų nedidelėje valstybėje puikiai sugyvena daugybė tautinių mažumų: totoriai, karaimai, lenkai, gudai, rusai, žydai. Kokia svetinga buvo Lietuvos žemė kitataučiams, galime suprasti per žydų pavyzdį. Žydai – tauta, kuri buvo ilgus šimtmečius persekiojama beveik visame pasaulyje, Vilnių pavadino Šiaurės Jeruzale. Juos priglaudė čia svetinga mūsų Tauta. Aišku to niekada nesupras liūdnai pagarsėjusio S. Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktorius skandalingasis siauražiūris Efraimas Zuroffas, kuris galėtų būti tipiškas dvejopų standartų taikymo pavyzdys. Neseniai jis interviu vienam Latvijos laikraščiui pasakė: „Stalinizmo ir hitlerizmo nusikaltimų negalima lyginti, tai kaip obuolys su apelsinu“. Ar tai turėtume suprasti, kad jei Hitleris nužudė daugiau žydų nei Stalinas, jo nusikaltimai baisesni? Nesiginčysiu, žydų tautai teko iškęsti tikrai daug, tačiau lietuvių tautai irgi nebuvo gyvenimas rožėmis klotas. Ar nors vienas lietuvių politikas leido sau nuvažiuoti į Izraelį ir pareikšti: ponai izraeliečiai, labai negražu statyti naujakurių gyvenvietes palestiniečių gyvenamose teritorijose? Ne, mes tylime, nesikišame, o mus moko, mums aiškina, mus kritikuoja. Netgi negalėjome išreikalauti, kad Izraelis išduotų ten besislapstančius žiaurius KGB budelius, kurie ypač rafinuotais ir sadistiškais būdais kankino mūsų Tautos didvyrius – partizanus. Visa tai – mūsų valdžios basadvasiškumas.
Jau ne kartą žiniasklaidoje buvo keltas klausimas dėl lenkų tautinės mažumos padėties Lietuvoje. Būkime vieną kartą principingi, jei mūsų valstybė sudarė šiltnamio sąlygas šiai mažumai, o jie skundžiasi, yra nepatenkinti, tai padėkim jiems. Panaikinkim valstybės finansuojamas lenkakalbes mokyklas, vykdykime mokymo procesą lietuviškai, palikdami galimybę savaitgaliais tautinėms mažumoms turėti savo šeštadienines mokyklas, kur jos galėtų mokytis savo kalbos ir kultūros. Remkime lietuvybės židinius Rytų Lietuvoje, steikime nemokamas lietuviškas skaityklas.
Užbaikime tą komediją su gatvių lentelėmis administracinėmis baudomis namų savininkams. Nebūkime mazgotės, mūsų Tautą ir valstybę pasaulis gerbs tik tada, kai patys save ir savo įstatymus gerbsime. Lenkijos užsienio reikalų ministras prieš metus leido sau suabejoti Vilniaus okupacijos faktu, o dabar teigia, kad išrinktas prezidentu nevažiuotų į Lietuvą tol, kol „nepasitaisys lenkų padėtis Vilnijoje“.
Tai ekstremistiniai ir šovinistiniai teiginiai, o mes niekaip nereaguojame. Atvyksta į Lietuvą Švedijos ministrų kabineto narė ir išdrįsta mokyti mūsų valdžios institucijas, mūsų visuomenę ir Tautą, kokias vertybes mums toleruoti, ir kokiuose paraduose dalyvauti. Seime Norvegijos ambasadorius leidžia sau smerkti patriotus ir propaguoti savo labai abejotinas „vaivorykštines vertybes“. Europos Parlamentas pradeda diktuoti kaip mums auklėti savo vaikus, smerkdamas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos poveikio įstatymą. Šį nepagarbos mums sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti, bet nematau prasmės.
Turėkime savigarbos, apginkime savo vertybes ir vieną kartą tiems užsienio veikėjams, kurie praranda gerą progą patylėti, drąsiai atkirskime: „Nesakyk, ką man daryti ir aš nesakysiu, kur tau eiti“.
Publikuota: http://pilietis.delfi.lt/voxpopuli/kas-geriau-basagalvis-ar-basadvasis.d?id=30368533#ixzz25m346ink