Kiek dar liko Lietuvos Lietuvoje?

Tikriausiai daugeliui mūsų tautiečių šūkis „Už Lietuvą Lietuvoje“ gali pasirodyti primityvus ir primenantis posakį apie sviestuotą sviestą. Tačiau taip yra tik iš pirmo, neįdėmaus ir paviršutiniško žvilgsnio. Jei įsigilinsime į problemą ir užduosime patys sau klausimą: „Kiek dar tos tikrosios Lietuvos liko Lietuvoje?“, atsakymas galėtų mus nustebinti, o gal ir šokiruoti.

Imkime pagrindines valstybės ir žmogaus gyvenimo sritis ir suskaičiuokime, kiek liko.

Gyventojų skaičius. Mūsų valstybė turi tik tiek prasmės, kiek ji tarnauja Tautai ir Tautos interesams. Per pastaruosius 20 metų mūsų šalis sumažėjo daugiau kaip milijonu tautiečių. Vieni išmirė, kiti negimė, o milžiniška dalis tiesiog emigravo. Emigracija buvo paskatinta sąmoningai, ją suplanavo ir įvykdė Briuselio strategai su mūsų klapčiukų parama. Buvo atidarytos turtingesnių, labiau ekonomiškai pažengusių ES valstybių darbo rinkos, buvo sumanyta taikyti visai Europos Sąjungai vienodus akcizų dydžius, o pramonei – vienodus gamybos reikalavimus, tuo pat metu nesubalansavus atlyginimų naujosiose ES narėse. Tokiu būdu dėl akcizų žmonės buvo nuskurdinti, dėl griežtų kokybės reikalavimų sužlugdyta pramonė, o dėl milžiniško atlyginimų skirtumo daugelis gyventojų buvo pastūmėti pasirinkti emigranto duoną.

Kultūra. Sąjūdžio metais mūsų lietuviška kultūra išgyveno pakilimą, buvo statomi patriotiniai, žmogaus dvasią aukštyn keliantys teatro spektakliai ir kino filmai, augo knygų tiražai, daug žmonių sutraukdavo įvairūs kultūriniai festivaliai. Dabar, kai moksleivių dainų šventei „Mūsų vardas Lietuva“ nelieka pinigų, valstybiniuose teatruose statomi žmogaus dvasią smukdantys ir gyvulius mumyse žadinantys spektakliai. Lietuvos kinas sugeba pasirodyti pasauliui tik rinktinius rusiškus keiksmažodžius pristatančiu „Zero“, o patriotinis istorinis filmas net Žalgirio mūšio jubiliejui nebuvo sukurtas.

Finansai. Atrodo, čia galime pasidžiaugti, kad mes turime nuosavą, lietuvišką piniginį vienetą – litą. Tačiau visi žinome, kad litas susietas su Europos Sąjungos valiuta euru. Taigi realiai mes turime eurą, pavadintą litu, kurio kurso nei mūsų bankas, nei Vyriausybė negali niekaip paveikti, tačiau nuo jos kurso labai priklauso mūsų ekonomika.

Švietimas. Kasdien mums brukamos reformos, nuo kurių žlunga švietimo sistema, krenta mokslo lygis ne tik universitetuose, bet ir vidurinėse mokyklose. Iškrypimai jau pradedami propaguoti darželiuose ir pradinėse mokyklose. Studentai sėkmingai stumiami imti užsienio bankų kreditus, kad galėtų išgyventi ir susimokėti už „nemokamą“ mokslą, kurį turėtų garantuoti Konstitucija. Studentui, dabar Lietuvoje baigusiam mokslus, tenka mąstyti ne kaip tobulinti savo įgytus įgūdžius ir panaudoti juos praktikoje, bet kaip ir per kiek dešimtmečių atiduoti kreditus užsienio bankininkams. Taip pat dar mūsų kaimyninės valstybės neužmiršta mūsų šalies pamokyti, kokius abitūros egzaminus turėtų laikyti mūsų moksleiviai ir kokiomis kalbomis turėtų vykti mokymo procesas valstybinėse mokyklose.

Ekonomika. Ar turime vieningą ir protingą valstybinį požiūrį į šalies ekonomiką ir pramonę? Valdančiosios partijos paisto apie naujos atominės elektrinės statybą, nesugebėjusios išsaugoti visus šiuolaikinius saugos standartus atitinkančios Ignalinos atominės elektrinės? Pagrindinę šalies pramonės įmonę – Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą pardavinėjome ir atidavinėjome kam netingėjome. Neseniai paaiškėjo, kad beveik visos Lietuvos žemėje glūdinčios naudingosios iškasenos dar neiškastos, bet jau parduotos kaimynams lenkams. Įmonės, kurios nebuvo spėtos išvogti ir parduoti už grašius per „prichvatizaciją“, po truputį bankrutuodamos pereina į užsienio bankų nuosavybę ir masiškai atleidžia darbuotojus. O per abu nepriklausomybės dešimtmečius taip ir neradome pramonės srities, kurioje Lietuva būtų stipri ir konkurencinga, srities, kuri Lietuvoje kurtų darbo vietas, o užsienyje garsintų mūsų valstybės vardą.

Žemės ūkis. Tai sritis, kurioje šimtmečius buvome stiprūs, ne veltui yra sakoma, kad lietuvių tauta kilo nuo žagrės. Tarpukariu ši sritis mums padėjo sėkmingai išgyventi pasaulinę krizę, padėjo išvengti drastiškos ekonomikos griūties ir net sustiprino Lietuvos valstybę. Šiuo metu ūkininkai vos galą su galu suduria, Briuselio ponai tyčiojasi iš lietuvio žemdirbio pasiūlydami iki 10 kartų mažesnes išmokas nei, pavyzdžiui, graikui. O ir lietuvio, ir graiko produkcija turi lygiavertiškai konkuruoti „laisvoje“ rinkoje.

Socialiniai klausimai. Na, čia atrodytų, kad mes turime daug visko ir viskas užkrauta ant mūsų galvos. Tiek nedarbas, tiek pensijos, tiek ir socialinės išmokos priklauso nuo Lietuvos Vyriausybės ir Seimo sprendimų. Tačiau po paskutinių fiskalinės drausmės europinių susitarimų mūsų šalies valdžia galės socialinėms problemoms skirti tik tiek pinigų, kiek leis dėdės Briuselyje. Kitaip tariant, problemos bus mūsų, o jų sprendimai nuo mūsų jau nepriklausys.

Publikuota: http://www.respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/kiek_dar_liko_lietuvos_lietuvoje/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *