Lietuva turi būti tautinė valstybė

Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga (LTJS) išplatino pareiškimą, kuriame smerkiami įvairių prieštaringai vertinamų visuomenės veikėjų siekis kompromituoti tautinių jėgų organizuojamas Kovo 11-osios patriotines eitynes. „Mes stengiamės sugrąžinti žmonėms pasitikėjimą savimi ir Lietuva, pradėdami nuo jaunuomenės, kuri ir kurs mūsų valstybės ateitį, – tvirtina LTJS pirmininkas, istorikas Julius Panka. – Mes atsiribojame nuo bet kokių totalitarinių ideologijų ir smerkiame kraštutines pasaulėžiūras – kosmopolitizmą ir šovinizmą. Šovinizmas supriešina žmones, žemindamas kitas tautas ir pripažindamas tik savosios vertę. Kosmopolitizmas atmeta visų pasaulio tautų reikalingumą ir nori suformuoti mankurtišką darinį – nutautusių pasaulio piliečių identitetą.“

LTJS, pasak J. Pankos, griežtai smerkia „raudonąjį“ bolševizmą ir „rudąjį“ nacizmą, nes šias dvi pražūtingas ideologijas skelbusios valstybės buvo okupavusios mūsų Tėvynę ir naikino mūsų Tautą.

„Lygiai taip pat smerkiame imperializmą ir globalizmą, nes šios dvi ideologijos graso pasaulio tautų laisvei ir suverenitetui, nepripažindamos savaiminės visų tautų vertės ir prigimtinės teisės į savarankišką nepriklausomą tautinę valstybę. Mums ne pakeliui su anarchijos ir libertarizmo idealus išpažįstančiomis srovėmis, nes jos, asmenį iškeldamos aukščiau Tautos ir Valstybės, pamina prigimtinę visų tautų vertę ir jų teises, taip pat skaldo visuomenę“, – tvirtino J. Panka prieš pradėdamas pokalbį su Alfa.lt.

Kaip Jūs suprantate šūkį „Lietuva lietuviams, lietuviai Lietuvai“?

Šis šūkis yra ypač aktualus mūsų Tėvynei būtent dabar, kai per du nepriklausomybės dešimtmečius iš mūsų šalies išvažiavo beveik milijonas tautiečių. Jie susikūrė savo gyvenimą svečiame krašte. Didžiąją jų dalį, jų vaikų ir anūkų mūsų tauta prarado. Tie žmonės ir jų palikuonys vadinsis lietuvių kilmės airiais, lietuvių kilmės anglais ar lietuvių kilmės amerikiečiais, tačiau tik retas iš jų sugebės išsaugoti savo lietuvybę ir grįžti į tėvų ir senelių žemę.

Mes už tokią šalį, kurioje visiems lietuviams būtų gera gyventi. Ne veltui vis dažniau mūsų gretose pradeda skambėti lozungas: „Tautinė valstybė – socialinė teisybė“. O šūkį „Lietuva lietuviams, lietuviai Lietuvai“ mes suprantame taip, kaip jį suprato Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka, mūsų tautos patriarchas Jonas Basanavičius, prezidentas Antanas Smetona ir kiti mūsų Tautos žadintojai ir valstybės kūrėjai.

Lietuva turi būti tautinė valstybė, nes tai vienintelė vieta pasaulyje, kuri gali būti namais lietuvių tautai, kalbai ir kultūrai. Ne kartą esame skelbę, kad šis šūkis jokiu būdu nėra nukreiptas prieš tautines mažumas, kurios nuo seno gyvena mūsų Tėvynėje ir yra jai lojalios. Mes esame už tai, kad jos galėtų, nepamiršdamos savo unikalios kultūros, būti bendradarbėmis lietuviškos valstybės kūrime.

Tačiau Lietuva turėtų griežtai riboti naujas migracijos tendencijas, nuo kurių jau stipriai kenčia Vakarų Europos valstybės. Migracijos įstatymai turi būti griežti, natūralizacijos (įpilietinimo) procesas ilgas, tik taip pavyks išsaugoti lietuvių ir kitataučių proporcijas, artimas dabartinėms. Tautinės mažumos yra kaip prieskonis patiekalui, kol jų nedaug ir jos dera prie pagrindinės tautos kultūrinių tradicijų, viskas gerai, bet, kai proporcijos pakinta, mes galime stebėti gaisrus ir pogromus Paryžiaus priemiesčiuose ar rusakalbių referendumą dėl antrosios valstybinės kalbos Latvijoje.

Kažkada ilgamečio Prancūzijos Nacionalinio fronto lyderio J. Marie Le Peno buvo paklausta „ar jūs esate neonacis“. Le Penas atsakė, jog tiek jo paties, tiek ir Nacionalinio fronto idealas tikrai ne A. Hitleris, o prancūzų istorinė herojė Žana Dark. Kokiomis istorinėmis asmenybėmis remiasi Jūsų judėjimas?

Mano vadovaujama organizacija LTJS stengiasi neužmiršti įvairaus laikotarpio lietuvių didžių vyrų ir moterų. Savo istorinėse diskusijose neužmirštame mūsų Tėvynę sukūrusių ir už ją kovojusių kunigaikščių, XIX amžiaus sukilėlių prieš carinės Rusijos okupantus, Lietuvos savanorių, Nepriklausomybės kovų laikotarpiu kovojusių su trimis mūsų valstybę naikinusiomis jėgomis, 1941 metų birželio sukilimo dalyvių, Lietuvos pokario partizanų ir disidentų.

Viena iš mūsų organizacijų tradicijų – tai kasmet gegužės mėnesį organizuojamos Lietuvos vietinės rinktinės ir Jagomastų šeimos pagerbimui skirtos eitynės Panerių memoriale. Vietinė rinktinė buvo karinė organizacija Lietuvos valstybei atkurti ginkluota jėga. Ji buvo pradėta formuoti, kai 1944 metų vasario 16 dieną rinktinės vadas generolas Povilas Plechavičius per radiją kreipėsi į Lietuvos jaunimą ir paragino stoti į rinktinę ir kovoti už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.

Lietuvos vietinė rinktinė veikė visoje Lietuvoje, jai vadovavo Lietuvos karininkai. 1944-ųjų pavasarį, vokiečių okupacinėms pajėgoms pareikalavus, kad rinktinės batalionai pereitų jų žinion, buvo pradėtas rinktinės demobilizavimas. 1944 metų gegužės 17–21 dienomis 86 rinktinės kariai buvo sušaudyti Paneriuose.

Tai labai geras pavyzdys, kai lietuviai nesutiko būti panaudoti kaip „patrankų mėsa“ kitos šalies, svetimos ideologijos gynimui. Enzys Jagomastas buvo knygų leidėjas, draudžiamosios lietuviškos spaudos rėmėjas, laikraštininkas, aktyviai veikęs Mažojoje Lietuvoje. Nacių persekiotas lietuvininkas su visa šeima sušaudytas Paneriuose 1941 metų rugpjūčio 23 dieną. Mūsų organizacijai yra labai svarbu pagerbti mūsų tautiečius, kurie žuvo ir nuo raudonųjų, ir nuo rudųjų okupantų.

Dažnai sakoma, kad lietuvių tautininkai yra Rusijos „įtakos agentai“, kurie leidžia Rusijai manipuliuoti Lietuvos nesutarimais su kaimyninėmis valstybėmis. Prisimenamas faktas, kad ir tarpukariu A. Smetonos tautininkai ėmė pinigus iš Rusijos. Kaip vertinate Rusijos veiksnį Lietuvos vidaus ir užsienio politikoje? Kas didesnė grėsmė Lietuvai – Rusija ar Lenkija?

Ilgą laiką Lietuvos vidaus politikoje buvo žaista „Rusijos korta“. Jei vienai partijai neįtinka kitos partijos sėkmingas pasirodymas ar iniciatyva, dažnai ji pradedama vadinti Rusijos projektu. Apie tarpukario Lietuvių tautininkų sąjungos santykius su Rusijos atstovybe yra daug diskutuota tarp istorikų, yra daug nuomonių šiuo klausimu ir įvairių hipotezių. Mano nuomone, šį klausimą reiktų palikti istorikams ir jų tarpusavio diskusijoms.

Man atrodo, kad jau užtenka, esame sotūs nuo tų tarpusavio kaltinimų ir mąstymo dvimatėmis kategorijomis. Kiek dar galima mąstyti taip siaurai? Kodėl Lietuvai nuolatos reikia rinktis tarp Rusijos ir Lenkijos, tarp Rusijos ir JAV, tarp Rytų ir Vakarų? LTJS šūkis yra „Ne Rytams ar Vakarams, Lietuva – Lietuvos vaikams!“ Tai nereiškia, kad turime apsitverti spygliuotos vielos tvoromis, apsiginkluoti iki ausų ir būti maža atsiskyrusia sala. Tačiau mūsų politikai turi pirmiausia mąstyti, ar tas sprendimas padės ar pakenks marijampoliečiui, kretingiškiui ar anykštėnui, o tik paskui mąstyti, ką apie tai pasakys Briuselis, Maskva ar Varšuva. Tautininkai drąsiai skelbia: mes esame lietuviai, mūsų Tėvynė Lietuva, ne Rusija ar ES ir mūsų sostinė Vilnius, ne Maskva ir ne Briuselis.

O grįžtant prie klausimo, kokia grėsmė didesnė: Rusija ar Lenkija, norėtųsi paklausti, o kaip būtų geriau paprastam turistui gūdžiam miške: būti uždusintam meškos ar sudraskytam vilko? Nei tas, nei tas nėra gerai. Joks kaimynų imperializmas nėra priimtinas. Lietuva turi būti draugiška, bet išdidi valstybė, tik tada su mumis skaitysis kaimynai.

Kiek perspektyvūs tautinio atgimimo šūkiai be paliovos globalėjančiame (ir ne visada gerąja prasme) pasaulyje?

Lietuvių tauta sukūrė šią valstybę, taip sako mūsų Konstitucija. Mūsų valstybingumas ir suverenitetas turi tik tiek prasmės, kiek mūsų valstybė yra lietuviška. Jei Lietuvos valstybė priklausys ne lietuviams, jei mūsų tauta nesijaus čia šeimininkė, tai mums neapsimokėjo kurti tokios valstybės kaip Lietuva.

Mes neturime nei daug naudingų iškasenų, nei energetinių resursų, mūsų vidaus rinka

maža, todėl jei ne lietuvybė ir misija būti tautos namais, ši valstybė neturi jokios, nė mažiausios prasmės. Tokiu atveju daug patogiau tapti kokios nors didelės kaimynės provincija ir mėgautis pigia šiluma, nebrangiu benzinu, pasauline įtaka ir visais kitais dalykais, kuo didžiuojasi supervalstybės.

Pasaulis globalėja, atsiveria sienos, paprastėja susisiekimas ir informacijos sklaida, tačiau tai neprieštarauja pačiai tautinės valstybės idėjai. Tautininkui valstybė – tai namai, būstas, kuriame gyvena tauta. O tauta – tai didelė šeima. Nuo to, kad vyksta urbanizaciniai procesai, plečiasi miestai, juk nesidaro populiarūs bendrabučiai.

Sovietiniais laikais buvo populiarūs komunaliniai butai. Juose daug šeimų naudojosi viena virtuve, tualetu, vonios kambariu ir koridoriumi, tai buvo labai patogu ekonomiškai, tačiau visai nepasiteisino socialiai. Juk kiekvienai šeimai norisi intymumo, norisi atskiro kampelio, kuris būtų tik jų. Taip ir su tautinėmis valstybėmis, jos neišnyks tol, kol neišnyks tautos. O tautos – tai pasaulio įvairovė, tai vertybė, be kurios mūsų žemė būtų vienoda, niūri ir pilka. Mylėkime savo tautą, gerbkime kitas ir jokia globalizacija nebus baisi.

Jau tampa tradicija, kai Jūsų organizuojamoms eitynėms priešinamos (panašu, kad taip bus ir Kovo 11-ąją) Jums oponuojančių organizacijų – tiek kairiųjų ar seksualinių mažumų teisių gynėjų – eitynės ar net protesto mitingai. Ar įmanomas dialogas tarp šių pakankamai skirtingų judėjimų?

Na, tai labai platus klausimas. Pirmas dalykas dėl visokių bandymų blokuoti mūsų tradicines eitynes, bandyti uzurpuoti mūsų tradicinį laiką ir vietą, rengti alternatyvias eitynes ir kitų „kiaulysčių“, kurias mums krečia oponentai. Tai man kartu ir liūdna, ir linksma. Liūdna, kad žmonės siekia supriešinti visuomenę, gražią šventę paversti pigios politinės kovos lauku. Dar liūdniau, kad į tas pinkles patenka žinomi visuomenėje žmonės, meno žmonės. Man jų tiesiog gaila, jais pasinaudos priešiškos mūsų tautai jėgos ir išspjaus, kai bus savo darbą padarę. Jie daro blogą darbą, patys to nesuprasdami, tokių pavyzdžių daug mūsų istorijoje, ryškiausi jų – Salomėja Nėris, Liudas Gira, Vincas Krėvė-Mickevičius.

Linksma darosi, kai mūsų vadinamieji oponentai vis kliudo, kirba kaip išdraskytas gyvačių lizdas, bet jiems niekas neišeina, žmonės mato, kieno pusėje tiesa. Norėjo apšmeižti mūsų stovyklą – ją tik išreklamavo, norėjo sukliudyti eitynėms – tik patys sau problemų susikūrė, kad net „renginio“ koncepciją paknopstom teko kaitalioti ir bandyti savo vaivorykštines vėliavėles slėpti.
O kalbant apskritai apie dialogą – tai jis visada įmanomas, tik reikia trijų dalykų: noro diskutuoti, pagarbos ir sutarimų dėl vertybinių pamatų. Jei diskutuos dvi skirtingos religijos, bet sutars, kad žmogus turi būti doras, jų diskusija bus vaisinga, jei diskutuos dvi skirtingos politinės srovės ir abi sutars, kad žmogus turi teisę gyventi oriai, o valstybė turi kurti gerovę savo piliečiams, jos galės prieiti prie bendrų išvadų.

Bet jei diskutuos žmogus, kuris pasisako už tradicines vertybes: šeimą, tautą, dorą, ir žmogus, jas neigiantis ir reikalaujantis tik begalinės tolerancijos savo ydoms, tokia diskusija bus betikslė ir bevaisė. Kol kas matau tik kitos pusės pyktį ir dantų griežimą, dialogo paieškų nė su žiburiu nematyti…

Publikuota: http://www.alfa.lt/straipsnis/13980154/Julius.Panka..Lietuva.turi.buti.tautine.valstybe=2012-03-07_13-41/#ixzz25lzJhqFE

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *