Mūsų kaimynė Latvija nuolat susiduria su labai sudėtinga ir nevienareikšme problema. Tai kitataučių – kartais jie viešojoje erdvėje vadinami tiesiog rusais, tačiau tai klaidingas pavadinimas, gal labiausiai tiktų juos vadinti rusakalbiais – sugyvenimo visuomenėje ir integravimosi į Latvijos valstybę klausimas. Tarp vadinamųjų Latvijos rusakalbių galime rasti ir baltarusių, ir ukrainiečių, ir, deja, netgi dalį lietuvių, taip pat dar daugybę kitų tautų atstovų, atvykusių iš visos Sovietų Sąjungos. Viskas susikomplikavo sovietiniais laikais, Maskvai vykdant prievartinį okupuotų kraštų kolonizavimą ir kartu rusifikavimą. Šiuo metu Latvijoje latvių yra 62,1 proc., tiek pat kaip ir 1959 metais, prieš prasidedant didžiajai kolonizacijai. 1990 metais buvo tik 52 proc., o 1935 m. – 76,9 proc. Neseniai vykęs referendumas dėl antrosios valstybinės kalbos statuso suteikimo rusų kalbai parodė Latvijos problemų mastą. Gerai, kad kaimynai laiku susigriebė ir referendume beveik 75 procentais balsų pasakė griežtą „ne“ provokatorių užmačioms.
Latvių tautai labai žalingus demografinius pokyčius lėmė keletas dalykų. Viena iš dažniausiai minimų priežasčių, kodėl Latvijoje daug didesnis rusų kolonistų procentas, gana silpnas pokario pasipriešinimas. Latviai Antrojo pasaulinio karo metu buvo suformavę net dvi Waffen SS divizijas, kurios kovėsi už Latvijos nepriklausomybę nacistinės Vokietijos pusėje, dalis latvių buvo paimti ir į Raudonąją armiją. Daugybė latvių karių žuvo žiauriuose mūšiuose tarp tų dviejų baisiausių pasaulio ideologijų kariuomenių, dalis iš tų, kurie nežuvo, pateko į nelaisvę ir atsidūrė Sibiro platybėse, kiti spėjo pasitraukti į Vakarus. Taigi po karo Latvijoje buvo likę labai mažai vyrų, kurie galėjo imti ginklą į rankas ir eiti partizanauti. Lietuvoje buvo visai kita situacija, nes lietuviai vangiai dalyvavo tiek raudonojo, tiek rudojo okupantų kariuomenėse, tad partizaninis pasipriešinimas buvo galingas ir masinis.
Šiuo metu sociologai kelia dar vieną priežastį, dėl kurios Latvija buvo daug intensyviau ir sėkmingiau kolonizuojama nei Lietuva. Tam turėjo didelės įtakos miestų augimo, urbanizacijos procesas ir didelių pramonės įmonių paskirstymas respublikų teritorijose. Latvijos SSR mokslininkai strategai beveik visus didžiuosius „pramonės monstrus“ – sąjungines gamyklas – statė Rygoje arba jos apylinkėse, argumentuodami tuo, kad yra gerai išplėtota infrastruktūra, geležinkelių tinklas ir uostas. Tai padėjo nesunkiai atsigabenti žaliavų ir išvežti pagamintą produkciją. Statant milžiniškas sąjungines gamyklas, reikėjo daug mokyto personalo ir „juodadarbių“ masės. Latvių, besikeliančių į sostinę, neužteko visoms laisvoms darbo vietoms užimti, todėl buvo skatinami migraciniai procesai sąjunginiu mastu, kuriuos dabar, žvelgdami iš istorinės perspektyvos, galime vadinti kolonizacija. Sovietinės Lietuvos urbanizacijos ir pramonės plėtros strategai pasirinko kitokį didelių įmonių išdėstymo būdą. Jie didžiausias sąjungines įmones paskirstė daugmaž tolygiai visos Lietuvos teritorijoje. Tai kainavo daugiau, nes mažesniuose mietuose reikėjo išplėtoti infrastruktūrą, tačiau buvo lengviau rasti darbuotojų, jų galima buvo pritraukti iš vis labiau mechanizuojamo žemės ūkio. Kitas svarbus dalykas buvo vietovės, kur statoma nauja gamykla, žinomumas Sovietų Sąjungos mastu. Įsivaizduokime kaimą Rusijos glūdumoje, kur prie pietų stalo šeimos galva atsiverčia laikraštį ir garsiai skaito skelbimą, kviečiantį įvairių sričių darbininkus keltis į naujai atidaromą gamyklą Rygoje. Šeima nusikelia gaublį nuo spintos ir mato, kad Ryga yra nemažas, net gaublyje pažymėtas Baltijos jūros uostas. Po kelių savaičių susikrovusi visą savo mantą kolonistų šeimyna jau traukinyje, dundančiame į Rygą. O dabar įsivaizduokime analogišką situaciją, tik gamykla, ieškanti darbuotojų, yra ne Rygoje, o Utenoje, Jonavoje, Alytuje ar Mažeikiuose. Šių miestų ne tik gaublyje, bet ir Rusijos moksleivių geografijos atlasuose nerasi. O vykti kažkur, nežinia kur, net ir skurdžiai gūdaus Rusijos kaimelio šeimai nesinori. Dar prisiminkime, kad tais laikais nebuvo nei interneto, nei „visagalės“ Google paieškos sistemos, ir suprasime, kodėl kolonistus daug mažiau viliojo keistoki ir nesuprantami Lietuvos miestų pavadinimai, palyginti su plačiai žinomu Baltijos jūros uostu Ryga.
Prieš daugiau kaip dvidešimt metų atgavusios nepriklausomybę Latvija ir Estija nepasuko Lietuvos keliu ir nesuteikė vadinamojo „nulinio“ pilietybės varianto kolonistams iš Sovietų Sąjungos. Gyventojai, atvykę į Latviją sovietinės okupacijos metu, ir jų palikuonys, gimę iki 1991 m. rugpjūčio 21 d., norėdami gauti Latvijos pilietybę turi pereiti natūralizacijos procesą. Vaikai, gimę po nepriklausomybės atkūrimo, automatiškai gauna Latvijos pilietybę. Tačiau jeigu abu tėvai yra nepiliečiai, jie turi teisę pasirinkti, ar duoti vaikui Latvijos pilietybę, ar ne. Praėjus dviem dešimtmečiams, natūralizacijos procesas daugeliui Latvijos rusakalbių, kurie turi nepiliečio statusą, galėtų būti tik simbolinis veiksmas, nes per dvidešimt metų neišmokti valstybinės kalbos ir pagrindinių šalies, kurioje gyvena, istorijos faktų gali tik piktybiškai krašto, kuriame gyveni, atžvilgiu nusiteikęs asmuo. Tačiau ir Latvijoje, ir Estijoje nemažai kolonistų dar neturi pilietybės – tiesiog iš principo.
Latvijos valstybinių mokyklų švietimo modelis kiek kitoks nei Lietuvoje. Mūsų šalyje tautinių mažumų mokyklose mokslas vyksta tautinės mažumos kalba, išskyrus temas apie Lietuvą istorijos ir geografijos pamokose. Latvijoje tautinių mažumų mokyklose vyresnėse klasėse ne mažiau kaip 60 procentų dalykų turi būti dėstoma valstybine kalba. Pernai Latvijos tautininkai nusprendė surengti referendumą, kad tautinių mažumų mokyklos laipsniškai būtų panaikintos ir visas valstybinis vidurinis išsilavinimas būtų teikiamas tik latvių kalba. Ši iniciatyva buvo gana gausiai palaikyta, tačiau to neužteko, kad būtų surengtas referendumas. Tai išjudino rusakalbių radikalus, kurie iškėlė mintį surengti referendumą dėl rusų kalbos kaip antrosios valstybinės kalbos statuso Latvijoje. Vienas aktyviausių šios idėjos vykdytojų buvo keletą kartų teistas už nelegalų ginklų laikymą ir siekį vykdyti valstybės perversmą, nelegalios nacionalbolševikų partijos lyderis Vladimiras Lindermanas-Abelis. Šis veikėjas, galimai paremtas Rusijos pinigais, įsuko stiprią reklaminę kampaniją ir surinko pakankamą kiekį parašų, reikalingų, referendumui surengti.
Šių metų vasario mėnesį vykęs referendumas dėl antrosios valstybinės kalbos Latvijoje parodė, kad didelė dalis net ir tų rusakalbių, kurie jau yra gavę Latvijos pilietybę, pasisako prieš Latvijos, kaip tautinės valstybės modelį. Nors tikrai ne visi. Pavyzdžiui, Rygoje rezultatai nustebino. Oficiali statistika skelbia, kad Rygoje gyvena tik šiek tiek daugiau kaip 40 procentų latvių tautybės žmonių, o referendume pasisakė prieš rusų kalbą kaip antrą valstybinę beveik 64 procentai. Tai gali rodyti, kad dalis rusakalbių, gyvenančių sostinėje, neužkibo ant pigaus populizmo kabliuko, nepasidavė provokatoriams, siekusiems suskaldyti Latvijos visuomenę ir įkalti milžinišką pleištą tarp latvių tautos ir vadinamųjų rusakalbių.
Liūdniausia padėtis Latgaloje. Vasario 18 dieną teko lankytis šiame regione ir būti oficialiu referendumo stebėtoju. Gal dėl žiemiško niūraus oro, gal dėl niūriai atrodančių žmonių ir apgriuvusių gamyklų didžiausias Latgalos ir antras pagal dydį Latvijos miestas Daugpilis paliko slogų įspūdį. Žmonės paniurę, gatvės tuščios, aplinkiniai kaimai pilni negyvenamų namų užkaltomis langinėmis. Pabendravus su kitais referendumo stebėtojais ir balsų skaičiavimo komisijų nariais paaiškėjo, kad vietiniai žmonės labai nusivylę, daugelis gyvena iš pašalpų, jaunimas emigravęs. Šiems žmonėms rusų kalba ir jos statusas tiesiogiai susijęs su sovietiniais laikais, kurių didelė dalis jų tiesiog ilgisi. Šie žmonės ėjo balsuoti į referendumą už rusų kalbos statuso įteisinimą ne todėl, kad nemokėtų latviškai ar būtų piktybiškai nusistatę prieš latvių kalbą, kultūrą ar tautą. Kalbinti žmonės, kurie atėjo balsuoti į referendumą ir mums atskleidė, kad balsavo „už“, sakė, kad labai tiki, kad po šio referendumo viskas staiga pasikeis, bus vėl statomos gamyklos, atsigaus žemės ūkis, iš emigracijos grįš artimieji. Trumpiau sakant, kažkas juos įtikino, kad rusų kalbai gavus antrosios valstybinės kalbos statusą, Latvijoje išnyks visos ekonominės negandos ir viskas pasikeis tik į gerą. Dalis mažiau išsilavinusių, viskuo nusivylusių žmonių pakibo ant šio gudriai sumąstyto kabliuko.
Referendumo dieną didžiausia agitacija buvo matyti Latvijos spaudoje. Kai vėlų vakarą, grįždami į Lietuvą, užsukome į vieną Daugpilio prekybos centrą, iš karto į akis krito rėksmingos laikraščių antraštės. Rusiški Latvijos laikraščiai, kurių yra santykiškai daugiau nei latviškų ir kurie yra daug pigesni ir spalvingesni nei latviški, buvo pilni grubios propagandos, pirmuosiuose puslapiuose puikavosi raudoni „revoliuciniai“, labai primenantys sovietmečio retoriką, šūkiai: „Visi į referendumą“, „Na, už rusų“, „Nepramiegok ateities“, „Mes – už“. Latviškuose laikraščiuose atsispindėjo tvirta, kukli, bet nepasiduodanti viltis – per visą puslapį pavaizduota Latvijos laisvės statulos nuotrauka ir neišsišokančiu šriftu parašyti žodžiai: „Be latvių kalbos nebus mūsų tautos ir valstybės.“
Referendumas baigėsi, mes, stebėtojai, grįžome namo. Rezultatai puikūs – beveik 75 procentai Latvijos gyventojų pasakė tvirtą „ne“ Latvijos visuomenės skaldytojams. Latvių kalbos teisės apgintos, o kolonistus ir ilgą okupaciją simbolizuojanti rusų kalba netaps privaloma latviams.
Publikuota: http://apzvalga.eu/latviai-musu-stojo-uz-savo-kalba.html