Nenusilenkęs okupantams

2012 metų gegužės 20 dieną Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikai amžiams grįžo į Tėvynę, grįžo į jo jaunystės miestą Kauną ir buvo palaidoti Kauno Prisikėlimo bažnyčios kriptoje. Šis žmogus ne dažnai minimas mūsų istorikų, nedaug jam skirta vietos ir vidurinių mokyklų istorijos programose. Ar tikrai jis to nėra nusipelnęs, o gal tiesiog nepelnytai užmirštas?

Šis žmogus gimė 1903 metais Marijampolėje, ūkininkų šeimoje, mirė 1974 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose. Mokydamasis mokykloje aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje, baigęs filologijos studijas rašė literatūros vadovėlius gimnazijoms, aktyviai dalyvavo steigiant ir leidžiant krikščionių demokratų ideologijai atstovavusį laikraštį „XX amžius“, buvo vienas iš 1936 metais jaunųjų katalikų intelektualų paskelbtos deklaracijos „Į organišką valstybę“ iniciatorių. Šioje deklaracijoje buvo skelbiamos mintys apie valstybės valdymo ir santvarkos pokyčius. Intelektualai siekė demokratizuoti autoritetinį Antano Smetonos režimą, norėjo, kad paprasti piliečiai turėtų daugiau teisių ir laisvių, daugiau sąlygų dalyvauti valstybės ir visuomenės gyvenime. Sovietų Sąjungai 1940 metais okupavus Lietuvą, Juozas Ambrazevičius aktyviai įsijungė į pogrindinį judėjimą, buvo vienas iš „Lietuvių aktyvistų fronto“ (LAF) kūrėjų ir aktyvių veikėjų.

Po 1941 metų Birželio 23-osios sukilimo Juozas Brazaitis-Ambrazevičius tampa Laikinosios vyriausybės ministru pirmininku. Laikinoji vyriausybė jau savo veikimo pradžioje susidūrė su sudėtinga dilema, kaip veikti karo metu, okupuotoje Tėvynėje atstovaujant Lietuvos ir lietuvių tautos interesams. Kur yra riba tarp kolaboravimo su okupacine valdžia ir Lietuvos interesų gynimo? Kaip apčiuopti tą ribą, kaip ją įžiūrėti ir neperžengti? Aišku lengva šiandien žurnalistams, publicistams ir šiaip visokiems „-istams“ kritikuoti vieno ar kito laikotarpio istorinius veikėjus, prezidentus, premjerus, kunigus ar kunigaikščius. Tačiau istorija turi vieną auksinę tiesą – niekada ir niekam negalima vertinti istorinio įvykio ar istorinės asmenybės iš savo laiko ir įsitikinimų pozicijų. Istorinės asmenybės ir jų aplinka, jų istorinis kontekstas yra tiesiogiai susiję ir turi būti vertinami bendrai, kaip visuma. Tiek Birželio 23-osios dienos sukilimas, tiek Laikinoji vyriausybė labai dažnai apipilama mitologizuotais kaltinimais. Kaltinimai gana įvairūs savo sunkumu, tačiau jų pagrindinis jungiantis dalykas – holokaustas. Vieni kaltina Laikinąją vyriausybę, kad šioji nesustabdė jau prasidėjusių Lietuvos žydų žudynių, kiti kaltina, kad ji palaikė vokiečių poziciją ir pati vykdė politiką, nukreiptą prieš šią tautinę mažumą. Vis dėlto tai daugiau mitai, kuriuos per 50 melo ir šmeižto kampanijos metų tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje paskelbė sovietinė propaganda.

Pasigilinkime į istorinį kontekstą. 1940 metų birželio mėnesį Sovietų Sąjunga okupuoja Lietuvą, nuo pirmos dienos pradeda mūsų šalies sovietizaciją ir vykdo susidorojimo politiką su nekomunistiškai nusiteikusiais lietuviais. Viskas sukasi kaip pagreitintame kine. Rusų tankų ir dalinių įžygiavimas į Lietuvos teritoriją, naujos vyriausybės suformavimas, visų organizacijų ir draugijų uždarymas, inteligentų, karininkų ir valdininkų masiniai areštai. Neprabėgus ir mėnesiui, sušaukiama marionetinė tautos atstovybė – Liaudies Seimas, kuris paskelbia Lietuvoje sovietinę santvarką, po poros savaičių tos gėdingos institucijos delegacija vyksta į Maskvą „parvežti Stalino saulės“ – „pasiprašyti“, kad Lietuva būtų įjungta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Tada Lietuva išgyvena dešimt mėnesių žiauraus sovietų teroro. Ūkininkai priverčiami mokėti duoklę valdžiai, nacionalizuojamos įmonės, kalėjimai prikemšami galimų sistemos priešų – politinių kalinių. Ir štai prabėgus metams po sovietų ultimatumo, prasideda masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibirą, siekiant įgyvendinti Lietuvos be lietuvių planą. Vežė pusnuogius, neleisdami susiruošti, su visomis šeimomis. Žmonės išsigandę, jie gaudo kiekvieną gandą, kas bus toliau, visi bijo, kad jei ne šiandien, tai rytoj ateis ir jo eilė. Ir štai prabėgus savaitei po pirmųjų masinių trėmimų, visus pasiekia žinia – prasidėjo karas, nacistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Birželio 23 dieną per radiją pasigirsta Lietuvos Respublikos himnas, toks mielas širdžiai ir seniai girdėtas, po jo pranešama, kad Lietuva išlaisvinama iš visų nekenčiamos raudonojo maro okupacijos, kad yra suformuota Laikinoji vyriausybė. Per keletą savaičių Lietuvoje buvo atkurta visa civilinės valdžios sistema, kuri buvo metus ardoma. Mums tikriausiai sunku įsivaizduoti, kokiomis džiaugsmo ašaromis apsipylė tuomet gyvenusių žmonių veidai. Kaip palengvėjo žmonėms, jau nebekamavo klausimas, „kada mūsų eilė, kada mus išveš?“ Todėl tikrai nereikia stebėtis, kad daugelis vokiečius sutiko kaip išvaduotojus. Juk jie dar nežinojo, kaip tie „išvaduotojai“ elgsis įsitvirtinę ir kokį vaidmenį jie yra numatę lietuvių tautai savo kurtoje ateities Europoje.

Jei Laikinosios vyriausybės nariai ar ministras pirmininkas būtų norėję kolaboruoti su naciais, jie būtų kolaboravę. Jei jie būtų pritarę Trečiojo reicho politikai, jiems būtų atsivėrusios visos galimybės bendradarbiauti. Vokiečiai tokius „bendradarbius“ sutikdavo išskėstomis rankomis. Vis dėlto žinome, kad Laikinoji vyriausybė nekolaboravo, ji buvo paleista po 53 savo veikimo dienų, kai nepavyko susitarti su vokiečių okupacine valdžia. Po to ne vienas šios vyriausybės ministras tapo antinacistinės rezistencijos dalyviu, net keturi buvę ministrai atsidūrė koncentracijos stovyklose. Pats Juozas Ambrazevičius, kai jo veikla susidomėjo vokiečių okupacinė valdžia, buvo priverstas pasikeisti pavardę į Juozo Brazaičio ir vos išvengė susidorojimo. Lietuvių tauta per visas XX amžiuje jai tekusias okupacijas parodė, kad kolaboranto kelias ne jai. Mūsų šalyje nebuvo suformuotas vokiečiams pavaldus Waffen SS legionas, o Vietinė rinktinė nesutiko kovoti kartu su svetimaisiais, nors už tai stipriai nukentėjo. Prie to, kad mūsų tauta nekolaboruotų, labai prisidėjo Lietuvos intelektualai, būdami sektinu pavyzdžiu tuomečiam jaunimui. Todėl 1943 metais buvo uždarytas vienintelis tuo metu Lietuvoje veikęs universitetas, o dalis profesūros atsidūrė mirties stovyklose. Galima drąsiai teigti, kad kaltinti Laikinąją vyriausybę ar jos narius antisemitizmu ir kolaboravimu gali tik prastai išmanantis istoriją arba piktavalis žmogus.

Po Laikinosios vyriausybė paleidimo Juozas Brazaitis aktyviai įsitraukė į Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) veiklą. Ši organizacija, įkurta 1943 metais, siekė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Iš pradžių vokiečių okupacijos metais ji veikė Lietuvoje pogrindyje, vėliau didelė dalis organizacijos aktyvistų pasitraukė į Vakarus ir veikė išeivijoje, palaikydami glaudžius ryšius su Lietuvoje veikusiu ginkluotu antisovietinio pasipriešinimo judėjimu – partizanais. VLIK išeivijoje veikė iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais.

Sovietų Sąjungai išeivijos lietuviai inteligentai buvo labai nepatogus dalykas. Lietuvių išeiviai dažnai primindavo Vakarų valstybėms Baltijos šalių okupacijos faktą, keldavo jį į viešumą. Sovietų ideologai visam pasauliui bandydavo įrodyti, kad Sovietų Sąjunga tai savanoriškai susibūrusių tautų valstybė. Kiekvieną kartą per svarbius tarpvalstybinius susitikimus Lietuvos byla išlysdavo kaip yla iš maišo. Sovietų slaptosios tarnybos bandė visaip susidoroti su jiems nepatogiais asmenimis. Juozą Ambrazevičių buvo mėginama apšmeižti ir apkaltinti bendradarbiavimu su nacių valdžia ir prisidėjimu prie Lietuvos žydų tragedijos, prie vokiečių organizuoto ir vykdyto holokausto. Aštuntojo XX a. dešimtmečio pradžioje Jungtinių Amerikos Valstijų senatas gavo dokumentus su 38 pavardėmis žmonių, kurie buvo apkaltinti kolaboravimu su naciais, tarp tų pavardžių buvo įrašytas ir Juozas Ambrazevičius-Brazaitis. Senate vyko išsamus tyrimas, kuris priėmė aiškią išvadą, kad šis žmogus nėra kaltas ir nėra padaręs jam primestų nusikaltimų. Deja, pats Juozas Brazaitis nesulaukė šio išteisinančio nuosprendžio, jis mirė 1974 metų pabaigoje, o sprendimas JAV senate buvo priimtas 1975 metų pradžioje.

Juozo Brazaičio-Ambrazevičiaus palaikai grįžo į Tėvynę. Tačiau ar mes esame pasiruošę jį priimti ? Gal dar neatėjo laikas, tačiau norėtųsi tikėti, kad jo kūryba ir jo pasiaukojami darbai Tėvynės labui ras atgarsį mūsų tautiečių širdyse ir protuose ir tada mes galėsime sakyti, kad šis žmogus tikrai grįžo į Tėvynę.

Publikuota: http://apzvalga.eu/nenusilenkes-okupantams.html

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *