Mykolas Romeris – toks tolimas ir savas

Jei kadaise labai populiari Lietuvos televizijos laida „Klausimėlis“ pasidairytų po Lietuvos miestus ir kaimus teiraudamasi, „kas tas Mykolas Romeris?“, matyt, žiūrovai turėtų daug gardaus juoko, o duodantys interviu – „strioko“. Tikriausiai retas pasakytų, kada ir kur Mykolas Romeris gimė, kur gyveno, kokias pareigas ir kokioje valstybėje ėjo, kokios tautybės ir politinių pažiūrų buvo. Žinia, daugiausiai Lietuvos visuomenei ši pavardė asocijuojasi su Mykolo Romerio universitetu – Lietuvos teisininkų kalve.

Tad pažintį su M. Romeriu pradėkime enciklopedinėmis, gal šiek tiek sausokomis, bet būtinomis žiniomis apie šią asmenybę.

Mykolas Pijus Paskalis Romeris gimė 1880 m. gegužės 17 d. Bagdoniškyje (Rokiškio r.), bajoriškoje Mykolo Kazimiero Romerio ir Konstancijos Tukallo-Romerienės šeimoje. Romerių giminė Lietuvoje atsirado XVII a. – tai vokiečių bajorų giminė, kurios atšaka įsitvirtino Latvijoje, tuomet vadintoje Livonija, kurią ilgą laiką valdė vokiečių baronai. Per keletą šimtmečių Romerių šeima susigiminiavo su Lietuvos bajorais ir dvidešimtojo amžiaus pradžioje jau save laikė Lietuvos bajorijos dalimi. Čia galima pažymėti, kad tuometė Lietuvos bajorija save tapatino su lenkų kalba ir kultūra, tačiau laikė save LDK tradicijos tęsėjais, skyrę save nuo Lenkijos karalystės bajorų. Jei bandytume tam laikotarpiui taikyti šiuolaikines kategorijas, galima būtų drąsiai teigti, kad Mykolas Romeris gimė lenkakalbėje Lietuvos bajorų šeimoje ir kad jo gimtoji kalba buvo lenkų.

Romeriai rūpinosi savo vaikų lavinimusi, todėl Mykolas aukštąjį išsimokslinimą įgijo tuo metu žymioje Peterburgo imperatoriškoje teisės mokykloje, vėliau tobulino savo žinias klausydamasis paskaitų Krokuvos universiteto Filosofijos fakulteto istorijos skyriuje, dar vėliau studijavo Paryžiaus laisvojoje politinių mokslų mokykloje. Baigęs studijas, Mykolas Romeris grįžo į Lietuvą, aktyviai prisidėjo prie palaikančio lietuvių tautinį atgimimą laikraščio „Gazeta Wilenska“ leidybos. Besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui, dirbo teisėju Lenkijoje, tačiau matydamas aktyvėjantį nepriklausomos Lietuvos valstybės formavimąsi grįžo į Vilnių, iš kurio 1920 metais pasitraukia į Kauną, protestuodamas prieš Lenkijos maršalo Juzefo Pilsudskio ir Lucjano Želigowskio įvykdytą aferą, kuri šimtmečius buvusią Lietuvos sostinę pavertė Lenkijos valstybės užkampiu. Persikėlęs gyventi į Kauną, Mykolas Romeris iš karto aktyviai įsitraukė į Lietuvos visuomeninį gyvenimą. Jis niekada nepriklausė jokiai politinei partijai, tačiau dirbo įvairių lygių teisėju, atstovaudavo Lietuvai tarptautiniuose tribunoluose ir ginčuose, ypač dėl Klaipėdos krašto priklausomybės. Negalima užmiršti šio žmogaus pedagoginės veiklos, jis daugiau kaip du dešimtmečius dėstė universitete, septynerius metus ėjo Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus pareigas ir tapo ilgiausiai šias pareigas ėjusiu asmeniu. Už profesionalumą ir būdo savybes jį nepaprastai gerbė ir studentai, ir kolegos.

Šiais laikais, kai Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra labai pašliję, kai kaimyninė valstybė skiria milžiniškas lėšas, kad Rytų Lietuvoje suformuotų dirbtinį, ne Lietuvos lenko, o „lenko Lietuvoje“ etninį darinį, Mykolas Romeris galėtų būti nesuvaidinto patriotiškumo ir lojalumo savo Tėvynei pavyzdys visiems lenkiškai kalbantiems Lietuvos piliečiams. Dvidešimtojo amžiaus trečiąjį dešimtmetį pačiame Lietuvos ir Lenkijos konflikto dėl Vilniaus įkarštyje jis rašė: „Visą gyvenimą kaip koks legendinis Sizifas ritau akmenį į kalną, ir tas akmuo nuolat riedėjo žemyn. Įrodinėjau /…/, kad mes, Lietuvos lenkai, turime stoti į piliečių eiles – Lietuvai, o ne Lenkijai, turime suprasti ir laikyti savo pareiga ir garbe visuomet dalyvauti pirmosiose kūrėjų gretose ir vadovautis krašto gerove, o ne kitų kraštų visuomenių interesais.“ Šie žodžiai dabar skamba taip, tarsi M. Romeris būtų nujautęs, išpranašavęs, kas vyks šiais laikais, ir būtų tais žodžiais kreipęsis į dabartinius save laikančius lenkais Lietuvos piliečius, taip pat jo žodžiai labai gražiai susišaukia su Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II kreipimusi į Vilnijos lenkus, kurį jis perskaitė savo vizito Lietuvoje 1993 metais metu Šventosios Dvasios bažnyčioje.

Šiuo metu turbūt labiausiai kiršinanti Lietuvos visuomenę partija lietuviškai vadinasi „Lietuvos lenkų rinkimų akcija“, o kaip ji vadinasi lenkiškai? Ogi, „Akcja Wyborcza Polaków na Litwie“, pažodžiui išvertę į lietuvių kalbą gautume ne „Lietuvos lenkų“, o „lenkų Lietuvoje“… Tikriausiai ne pavadinime esmė, o žmogaus savimonėje, jei jis gyvena Lietuvoje, yra jos pilietis, o save sieja su kita valstybe ir stengiasi visur pabrėžti ir ginti jos interesus, tokiu atveju jis nėra visavertis pilietis, nėra lojalus savo Tėvynei pilietis. Prisiminkime žymų lietuvių poetą, rašiusį lenkiškai, Adomą Mickevičių, kuris rašė: „Litwo ojczizna moja…“ („Lietuva – tėvynę mano“), jeigu visi Lietuvos lenkai šitaip sakytų ir laikytų tuos žodžius savo širdyse, tai Lenkijos emisarams, įsivaizduojantiems Vilniaus kraštą laikinai prarastu Lenkijos pakraščiu, nebūtų čia ką veikti. Jei dabartiniai lenkai Lietuvoje supras, kad jie Lietuvos lenkai, kad jie visų pirma Lietuvos piliečiai, o tik tada tautinės mažumos atstovai, gal nurimtų ir eskaluojamoji nesantaika tarp Lietuvos ir Lenkijos.

Įdomi istorijos ironija yra tai, kad dabartinis Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis yra Mykolo Romerio giminaitis – ir ne toks tolimas, kaip galėtų atrodyti. Komorowskis yra Romerio sesers proanūkis. Būtent tai galėtų mūsų valstybes ir tautas sutaikyti ir padėti vieniems kitus geriau suprasti. Jei dabartinis Lenkijos prezidentas įsiklausytų į savo garsaus giminaičio žodžius, užrašytus beveik prieš šimtmetį, tačiau labai aktualius ir vertingus šiomis dienomis, tuomet galima būtų sutvarkyti tuos nesusipratimus tarp mūsų šalių akimirksniu, pačiu aukščiausiu lygiu. B. Komorowskis – išsilavinęs žmogus, istorikas, juk jis tikrai turėtų žinoti ir jausti tiesą. Pažvelgus į dabartinio Lenkijos prezidento nuotrauką ir sugretinus ją su Mykolo Romerio atvaizdu, iš karto į akis krenta jų fizinis panašumas, veido forma, laikysena, žvilgsnio gelmė. Gal kada Bronislowas Komorowskis pasielgs taip, kaip žmogus, norintis būti vertas savo kilmingų giminaičių, o ne tik kaip eilinis politikas, bijantis, kaip į vieną ar kitą veiksmą ar žodį sureaguos rinkėjai.

Paskaitykime dar keletą autentiškų Mykolo Romerio minčių, kurias jis išdėstė savo dienoraštyje 1918 metais, būdamas toli nuo Lietuvos, kai mažame Lenkijos miestelyje dirbo taikos teisėju. „O juk giliausiose manos širdies gelmėse yra meilė Lietuvai, tikriausiai stipriausias iš mano jausmų. Kodėl tad taip apleidau tai, kas man brangiausia? Štai skaitydamas lietuvišką spaudą jaučiu ilgesingą skausmą ir sąžinės graužatį, kad manęs šalyje nėra. Nemenkos reikšmės turi ir jausmas, kad pasiklydau šiame kare. /…/ Ieškojau išeities Lietuvos nepriklausomybei per kontaktą su Lenkija, nors žinojau, kad Lenkija šį kontaktą aneksijos būdu realizuoti nori ir kad ne kitokie Lenkijoje Lietuvai, kaip tik visalenkiški idealai dega. Ne čia ir ne dabar turiu tai ištaisyti. Dievas leis, sugrįšiu į Lietuvą ir jos įsčiose tapsiu stiprus vardan jos, tapsiu jos piliečiu.“

Šie žodžiai atskleidžia žmogaus tapimą piliečiu, žmogaus tapimą patriotu, tai brandus apsisprendimas būti mažos, bet savos tautos dalimi, mažos, bet savos valstybės piliečiu. Duok Dieve, kad ir šiais laikais mūsų Tėvynėje atsirastų tokių žmonių, tokių atsidavusių savo šaliai, ir kai tokių žmonių netrūks nei tarp Lietuvos lenkų, nei tarp Lietuvos lietuvių, tik tada atsiras santarvė ir taikus sugyvenimas tarp visų Lietuvos piliečių.

Publikuota: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-07-24-julius-panka-mykolas-romeris-toks-tolimas-ir-savas/85783

(Visited 104 times, 1 visits today)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *