Vilniaus mitų prieblanda ir sutemos

atgavimasŠįmet spalio 28 dieną sukanka 70 metų, kai Lietuvos kariuomenė įžygiavo į atgautą Vilnių. Ši sukaktis įpareigoja pagaliau pažvelgti į Vilniaus krašto istoriją be gėdos ir baimės. Kaip vienas didžiausių XX amžiaus lietuvių poetų Bernardas Braždžionis rašė: „Iš sutemų ir prieblandų išeikim, uždekim naują ugnį širdyse, vergams palikim vergo naktį klaikią, šaukiu aš, jūsų Protėvių Dvasia…”

Deja, vis dažniau galima stebėti pavojingą ir paradoksalią tendenciją: žmonės, kurie nori paminėti Vilniaus atgavimą, pradedami vadinti prosovietiniais… Jiems prikišama, kad Vilnių Lietuvai grąžino Stalinas, kad Vilniaus atgavimas lėmė Lietuvos okupaciją ir sovietizaciją.

Norėtųsi išsklaidyti miglą, gaubiančią šiuos nesenus istorinius įvykius, ir sugriauti keletą mitų.

Iš pradžių šiek tiek apie Vilnių ir jo priklausymą vienai ar kitai valstybei. Nuo pat pirmojo Vilniaus paminėjimo istoriniuose šaltiniuose šis miestas visada priklausė Lietuvos valstybei. Išimtis buvo tik Rusijos imperijos okupacija, kai su trečiuoju Abiejų Tautų Respublikos padalijimu Vilnius su didžiąja dalimi etninės Lietuvos atiteko Rusijos imperijai. Vadinamasis Vilniaus klausimas buvo iškeltas tik XX amžiaus antrajame dešimtmetyje, kai po Pirmojo pasaulinio karo pradėjo atsikurti savarankiškos Lietuvos ir Lenkijos valstybės. Lenkijos valstybei buvo labai sunku suvokti, kad Lietuva nebenori jokių unijų – nei personalinių kaip Krėvos, nei valstybinių kaip Liublino. Lenkijos politiniai veikėjai norėjo bet kokia kaina atkurti Lenkiją su Abiejų Tautų Respublikos sienomis. Taigi, jų planas buvo paprastas ir aiškus – priversti Lietuvą atsisakyti (arba bent iš dalies atsisakyti) savo nepriklausomybės. Tam labai galėjo padėti Vilniaus okupacija. Lenkijai Vilnius buvo eilinis provincijos miestas, O Lietuvai tai – ilgaamžė šalies sostinė. Lenkija turėdama Vilnių galėjo jaustis patenkinusi dalį savo imperiškų ambicijų ir daryti vienokią ar kitokią įtaką Lietuvai.

Atsitiko taip, kad vadinamasis Vilniaus klausimas labai pakenkė ir pačiai Lenkijai ir visoms Baltijos valstybėms. Tai buvo esminė kliūtis sudaryti veiksmingą karinį-politinį bloką nuo Suomijos iki Lenkijos. Lietuva buvo ta trūkstama grandis, nes ji pareiškė nesutiksianti jungtis į jokį darinį, kuriame dalyvaus kaimynė, klastingai atplėšusi didelę etninės Lietuvos dalį su pačia sostine. Jeigu Baltijos valstybėms ir Lenkijai būtų pavykę suformuoti rimtą karinį bloką, tai galėjo tapti rimta atsvara Vokietijos ir SSRS agresijai ir pakeisti pasaulio istoriją.

Taigi, svarbu bent šiandien sugriauti mitus, kurie tiesiog peršami kiekvieną progą, kai iškyla keistų abejonių, ar verta prisiminti Vilniaus klausimą.

Pirmasis mitas: Vilniaus priklausomybė Lietuvai yra ginčytina, Lenkija turi istorines teises į Vilniaus kraštą. Kaip jau rašyta, Vilnius visada, nuo pirmojo paminėjimo 1323 metais, buvo Lietuvos miestas, su Lenkija susijęs tik tiek, kiek pati Lietuvos valstybė buvo su kaimynine šalimi susijusi. Vilniaus krašte etninių lenkų iki XX amžiaus pradžios beveik nebuvo. Tik po 1920 metų okupacijos į Vilniją pradėjo keltis lenkų kolonistai, vadinamieji „osadnikai”, kurių tikslas buvo kolonizuoti naujai prie Lenkijos prijungtas žemes ir nutautinti tenykščius gyventojus.

Jei pažvelgsime iš klasikinės tarptautinės teisės pusės, tik pasitvirtinsime Lietuvos teisę į Vilnių. Iki Pirmojo pasaulinio karo Vilnius priklausė (buvo tarptautiškai pripažintas) Rusijai, kuri 1920 metų liepos 12 dienos Taikos sutartimi su Lietuva, šį kraštą pripažino Lietuvai, amžiams atsisakydama bet kokių pretenzijų. Kitas svarbus teisinis faktas, liudijantis Lenkijos nenaudai, yra 1920 spalio 7 d. tarp Lietuvos ir Lenkijos pasirašytas Suvalkų paliaubų susitarimas, kurį jau kitą dieną klastingai sulaužė generolo L. Želigovskio vadovaujami pulkai. Taigi, Lenkija negali turėti jokių – nei istorinių, nei teisinių, nei moralinių – teisių į Vilnių ir Vilniaus kraštą.

Antrasis labai paplitęs mitas: Lietuva niekšingai pasielgė su savo ilgamete kaimyne, bendražyge, „strategine partnere” tuo metu, kai Lenkiją draskė dvi plėšrios ir agresyvios kaimynės: Vokietija ir TSRS. Lietuva padaroma tarsi šių grobikių bendradarbė. Tą mitą galėtų padėti sugriauti faktas, kad 1939 metų vasarą Vokietija diplomatiniais kanalais siūlė Lietuvos vyriausybei rengti žygį į Vilnių ir žadėjo politinę ir karinę paramą šiam žingsniui. Tokiu būdu Vokietijai būtų atsivėrusi galimybė nebūti karo pradininke, Antrąjį pasaulinį karą būtų pradėjusi Lietuva, o Vokietija būtų užpuolusi Lenkiją teigdama, kad nori padėti Lietuvai. Tačiau Lietuva nepasidavė šiai aferai. Tai rodo, kad Lietuva, nors ir turėdama visas teises į Vilnių, nenorėjo būti įtraukta į nešvarius politinius didžiųjų valstybių žaidimus. Galiausiai sprendimas, atgauti sostinę per savotišką SSRS malonę, matyt, buvo priimtas gerai įvertinus tragišką viso laikmečio situaciją. Jei tuometinė Lietuvos Vyriausybė nebūtų priėmusi šios „dovanos”, visai tikėtina, kad Vilnius, kaip ir kiti istoriniai etninės Lietuvos miestai (Gardinas, Lyda), dabar „džiaugtųsi” valdomi Aleksandro Lukašenkos…

Trečiasis mitas: Lietuva, pasirašydama „Savitarpio pagalbos sutartį” ir priimdama iš SSRS Vilniaus kraštą, lėmė savo nepriklausomybės praradimą ir greitesnę okupaciją. Skamba labai įtikinamai, bet tegul kalba faktai. 1939 metais rugpjūčio 23 dieną tarp Vokietijos ir SSRS buvo pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas, kuriuo šios dvi grobikiškos valstybės pasidalino Europą. Baltijos šalys pateko į taip vadinamą SSRS įtakos zoną. Taigi, pyragas buvo padalintas rugpjūčio mėnesį, beliko jį suvalgyti. Josifas Stalinas buvo išradingas žmogus, jam netrūko ciniško humoro jausmo. Dokumentus, kurie turėjo iš Baltijos valstybių atimti nepriklausomybę, jis pavadino labai gražiai: „Savitarpio pagalbos sutartys”. Sutarčių esmė buvo tokia: SSRS įsipareigoja „apginti” konkrečios šalies nepriklausomybę mainais į karinių bazių įkūrimą ir karinio kontingento įvedimą į tą šalį. Rugsėjo 28 dieną tokia sutartis buvo sudaryta su Estija, spalio 5-ąją – su Latvija, o spalio 10-ąją – su Lietuva. Pastaroji sutartis šiek tiek skyrėsi nuo kitų, visų pirma pavadinimu, ji vadinosi „Sutartimi dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto perdavimo Lietuvai ir savitarpio pagalbos tarp SSRS ir Lietuvos”. Taip pat ji skyrėsi nuo kitų dviejų sutarčių tuo, kad „apginamoji” šalis gavo iš šios gėdingos sutarties apčiuopiamos naudos – atgavo dalį savo istorinių etninių žemių. Estija ir Latvija, negaudamos iš SSRS nieko, įsileido po 25 000 svetimų karių, o Lietuva – 20 000.

Kai istorija pradedama „pritempinėti” prie politinės konjunktūros, pralaimi ne istorikai, pralaimi tauta, pralaimi pilietinė visuomenė. Jei skriaudikas atsiprašo, jam reikia atleisti, bet skriaudos užmiršti negalima, nes tada išlieka jos pasikartojimo grėsmė. Kiekvienas lietuvis turi žinoti, kad Vilnius neatsiejama Lietuvos dalis ir ne Stalinas ar susiklosčiusios politinės aplinkybės jį grąžino mums, bet mūsų prosenelių ir senelių patriotizmas ir nenuolaidumas neteisybei.

Straipsnis buvo išspausdintas žurnale “Apžvalga” 2009 m, Nr. 2

(Visited 98 times, 1 visits today)

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *