Daug žmonių atostogoms renkasi užsienio kurortus: kas Turkiją, kas Bulgariją. O mūsų šeima šiemet nusprendė likti ištikima Lietuvai, juk ne veltui sakoma, kad visur gerai, bet tėvynėje geriausia.
Nors atrodytų, kad Lietuvoje poilsio paslaugų sektorius yra neblogai išvystytas, tačiau tam, kad šeima su vaikais galėtų turiningai praleisti savaitgalį reikia nemažai pasukti galvą.
Nors nesame labai išrankūs klientai, bet rinkdamiesi vietą poilsiui stengėmės pasidomėti ar jos atitinka mūsų lūkesčius. Esminiai lūkesčiai – rami ir draugiška vaikams erdvė, vandens telkinys su patogiu paplūdimiu, netoli esanti viešojo maitinimo įstaiga ir patogus susisiekimas nuo Vilniaus.
Pasirodo, šie nors ir kuklūs lūkesčiai, bet nėra taip lengvai įgyvendinami. Po šiek tiek užtrukusių paieškų radome, mūsų požiūriu idealų variantą – jis ne tik idealiai atitiko mūsų lūkesčius, bet turėjo dar labai gražų istorinį „užtaisą“.
Be abejo, tai Prezidento Antano Smetonos šeimos rezidencija Užulėnyje.
Taigi, jei turite aktyvių, nenustygstančių vietoje vaikučių, esate savo krašto patriotai ir norite nors trumpam ištrūkti iš miesto šurmulio – šis variantas kaip tik Jums.
Apie viską iš eilės arba prezidentinis šeimos savaitgalis su iliustracijomis ir komentarais.
Atvykti į rezidenciją galima nuo 14 valandos, tiksliau tariant atvykti galima ir ankščiau, bet tvarkingi ir jaukūs kambariai Jūsų lauks nuo 14.00 valandos.
Tačiau tik tie, kurie turi aktyvius vaikus gali suprasti, ką reiškia šeimai susiruošti prieš ilgesnę kelionę, tėveliai dėlioja daiktus ir vis bando perkratyti savo galvose ar ko nors nepamiršo, be ko jų šeima negalės išsiverti kelionėje. Vaikai tokiais atvejais kaip tyčia laksto „turbo“ režimu ir bando tėvelių kantrybės ribas. Taigi, nors buvome susiplanavę šurmuliuojančią ir dulkių bei CO2 perpildytą sostinę palikti kuo ankščiau, išjudėjome tik vėlyvą šeštadienio popietę. Kelionė neprailgo, nors važiavome mažesniu nei leistina greičiu, po nepilnos valandos jau buvome Užugiryje.
Įsikūrę ir užkandę nuskubėjome prie ežeriuko, kuris nuo rezidencijos nutolęs tik 100 metrų.
Mus pasitiko alėja, kur buvo pilna gražių baravykų.
Pasiekėme specialiai įrengtą privatų paplūdimį, kur drąsiai nėrėme į vasariškai prišilusį vandenį. Dugnas padengtas specialiai privežto smėliuko, tai nei dėl aštrių akmenukų, nei tuo labiau dėl pridaužytų stiklų, baimintis nereikėjo.
Po atsigaivinimo maloniai šiltose Lėno ežero bangelėse, vaikai užsimanė paplaukioti lietuvių nacionaline vandens susisiekimo priemone – gelda. Čia vaikučių ir tėvelių nuomonės išsiskyrė ir po neilgų derybų vaikai sutiko šį kartą pakeisti pasiplaukiojimo malonumą į galimybę pašokinėti batute. Taigi, niekur neskubėdami patraukėme atgal link rezidencijos.
Pakeliui apžiūrėjome Antano Smetonos dvaro rūmus – muziejų. Autentiška ir jauki aplinka sugrąžina mus į tuos laikus, kai šiuose už visos lietuvių tautos surinktas lėšas nupirktuose ir Prezidentui jo jubiliejaus proga padovanotuose rūmuose būdavo sprendžiami svarbūs valstybės klausimai, žaidžiamas pokeris, šokamas valsas. Seni žmonės kalba, kad jei atsistosi ant išlikusių restauruotų laiptų, kurie yra rūmų viduje, užsimerksi ir giliai įkvėpsi, tai nuo ežero pusės išgirsi prezidentienės Sofijos juoką, svečių klegesį ir nutolstančio valso garsus. Dar pasakojama, kad vasaros vidurnakčiais, per pilnatį, siauruose dvaro alėjų takeliuose ne vienas matė pasiramščiuojančio lazdele, barzdoto, nestambaus pono siluetą su cilindru ant galvos…
Legendos, legendomis, o mes grįžome į realybę ir su klegančiais vaikais grįžome į jaukų rezidencijos kambarį. Vaikai iš karto išbėgo į kiemą šokinėti į įspūdingą batutą.
Kol vaikai šokinėjo batute, tėveliai išsitiesę patogiose lovose galėjo pasimėgauti skaitymo malonumu.
Pramogos vaikams paruoštos ne tik lauke, kur be batuto yra įrengta ir žaidimų aikštelė, bet žaislų netrūksta rezidencijos viduje esančioje vaikų erdvėje.
Minkštuose pataluose kaip kūdikiai išsimiegojo ne tik vaikučiai, bet ir tėveliai, o ryte jų laukė tikrų tikriausi prezidentiniai pusryčiai.
Vaikučiai per pusryčius valgė blynelius pagardintus vaisiais ir uogiene, užsigerdami gaiviomis sultimis, o tėveliai mėgavosi stipria kava su prezidentiniu, burnoje tirpstančiu omletu su salotomis.
Po pusryčių išsimaudėme duše, susitvarkėme daiktus ir išsiregistravome iš kambario, kad administracijos darbuotojai galėtų spėti juos sutvarkyti iki atvykstant naujiems poilsiautojams.
Tačiau, kadangi svetingi šeimininkai nevarė lauk, išvykti neskubėjome ir iki pat vakaro mėgavomės atsipalaiduodami paplūdimyje.
Visą tą laiką mūsų mašinytė su daiktais saugiai ilsėjosi tvarkingoje mašinų stovėjimo aikštelėje, kuri yra pakankamai erdvi, kad sutalpintų visų stovyklautojų automobilius, karietas, sraigtasparnius, dviračius ir kitas transporto priemones, o svarbiausia ji niekaip neprimena žymaus lietuvių poezijos pradininko Kristijono Donelaičio apdainuotos pliurzės, kuri būna prie Litexpo parodų rūmų kasmetinės Knygų mugės metu.
Išvykdami įsigudrinome į pilną baravykų pievutę įmesti keletą smulkių centų monetų, kad likimas dar ne kartą mus čia sugrąžintų, nes ta poilsio para mūsų darniai šeimynai prabėgo kaip viena minutė.
Užugiri, nesakome tau sudie, o sušunkame iki kitų susitikimų!