Rugsėjo 17 dieną Latvijoje praūžė neeiliniai rinkimai. Mūsų kaimynai rinko 11 Saeimą. Latvijoje rinkimai vyksta pagal proporcinę sistemą, balsuojama tik už partijų sąrašus, o 100 vietų parlamente išsidalija tos politinės partijos, kurių kandidatų sąrašai peržengia 5 procentų barjerą. Minėtus rinkimus ir jų rezultatus „Apžvalga“ pristatė praeitame numeryje. Šiame straipsnyje bandysime tik šiek tiek priminti, kokios politinės jėgos ir kiek gavo balsų, trumpai apibūdinsime į valdžią patekusias partijas ir jų elektoratą. Taip pat glaustai parodysime sudėtingą kelią nuo rinkimų iki koalicijos suformavimo ir vyriausybės patvirtinimo. Skaityti toliau →

Atėjęs ruduo atnešė pasakiškai gražų miško peizažą iš gelstančių lapų, vargus ir malonumus mokslo žinių siekiantiems mokinukams ir studentams, taip pat darbymetį politiniams ekstremistams, siekiantiems panaikinti pagrindines pozityvias naujoves naujajame Švietimo įstatymo variante. Tačiau rugsėjis kasmet atneša ir dar vieną dalyką, tai jau daugiau kaip šimtmetį kai kurių šviesuomenės atstovų propaguojama baltų vienybės idėja. Kasmet rugsėjo 22-ąją švenčiama Baltų vienybės diena.

Deja, ši šventė neranda atgarsių ir daug palaikytojų valstybių valdžios kuluaruose. Mes nematome bendrų Latvijos Respublikos Saeimos ir Lietuvos Respublikos Seimo posėdžių, nematome premjerų ar prezidentų susitikimų skirtų šiai šventei, nematome bendro abiejų valstybių vyriausybių posėdžio prie vienybės laužų. Net nacionalinis transliuotojas neranda laiko kaip nors ryškiau paminėti tokios svarbios progos. Tačiau, nors ir nepropaguojama oficialiais kanalais, ši diena sulaukia visuomenės palaikymo. Kasmet žmonės, kurie nėra abejingi savo baltiškai kilmei, Baltų vienybės dienos vakarą renkasi prie artimiausio piliakalnio, kuria laužus, dainuoja. Kasmet rugsėjo dvidešimt antrąją dieną, 20.00 valandą, Lietuvoje, Latvijoje ir lietuvių etninėse žemėse Lenkijoje bei Gudijoje užkuriama laužų sąšauka. Žmonės būdami prie laužų žino ir jaučia, kad jie ne vieni, kad laužai dega visoje baltų žemėje. Tai nepakartojamas jausmas, galima drąsiai pasakyti, kad tie žmonės kasmet išgyvena mini Baltijos kelią. Skaityti toliau →

Paskutiniu metu Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos tęstiniam projektui „Mūsų šaknys baltai“ Dieveniškėse žiniasklaidos dėmesio buvo labai daug. Iš pradžių buvo išpiltos marios purvo ir melo, paskui sekė premjero nusišnekėjimai, galiausiai tuo susidomėjo Rusijos URM ir paskelbė absurdišką pareiškimą. Mūsų organizacija vykdydama projektus neieškojo pigios reklamos, tačiau po visų šmeižtų mums tiesiog būtina apginti savo sąjungos ir paties projekto garbę, kad kitąmet galėtume tęsti šį labai reikalingą ir sėkmingą projektą. Esam paruošę pagrindus dvigubai didesnei stovyklai.

Šis straipsnis yra atsakas į prieš porą savaičių pasirodžiusį keistoką apžvalgininko Vladimiro Laučiaus pokalbį su istoriku ir politologu Vladu Sirutavičiumi. Skaityti toliau →

Šiomis dienomis Lietuvos politikos sluoksniuose ir visuomenėje kilo sumaištis, naujiena vejasi naujieną. Austrijoje sulaikytas labai intensyviai Lietuvos ieškomas nusikaltėlis, vienas iš svarbiausių įtariamųjų Sausio 13-osios byloje. Perskaitęs šią naujieną, ne vienas lietuvis nudžiugo – pagaliau ši byla pasistūmės į priekį, pagaliau į Lietuvos teisėsaugos rankas paklius dar vienas sovietinis budelis. Tačiau po kelių valandų, Maskvai pagrūmojus piršteliu, Austrijos teisėsauga paleidžia nusikaltėlį laisvėn.

Visa žiniasklaida mirga nuo skambių antraščių: pažeistas europinis solidarumas, pažeistos Europos arešto sąlygos, išduotos Europos Sąjungos vertybės. Visi stebisi – ir politikai, ir diplomatai, ir žurnalistai. O aš nesistebiu, man ne keista, kad yra pažeistos Europos Sąjungos vertybės, nesistebiu, nes tų vertybių nėra ir negali būti. Skaityti toliau →

Ir vėl atėjo Kovo 11-oji, vėl Lietuvos Seime buvo surengtas iškilmingas minėjimas, kuriame kalbėjo politikai ir signatarai, vėl buvo prisimintas tas drąsus Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos žingsnis – ištarti imperijai sudie. Vėl ši diena buvo minima spaudoje, internetinėje žiniasklaidoje, televizijos ir radijo programose.

Tačiau ar šie minėjimai, kalbos ir vaizdai rado kelią į Lietuvos piliečių širdis? Ar sustiprino pasididžiavimo savo Tėvyne jausmą? Labai norėtųsi tikėti, kad eiliniam statistiniam lietuviui ši šventė nebuvo tik „dar viena išeiginė diena“. Valstybė yra stipri tiek, kiek jos piliečiai yra patriotiški. Kaip jau įprasta vėl per Vilniaus senamiestį žygiavo patriotai. Skaityti toliau →

Lietuvos žmogaus teisių centro dokumentinių filmų festivalis „Ad Hoc: Nepatogus Kinas“ – tai kasmet vykstantis renginys, ne išimtis ir šių metų ruduo. Prieš porą metų jį reklamavę kvailoki klipukai apie kebabus ir Juozą jau užsimiršo ir paskendo „Youtube“ labirintuose. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad festivalio rengėjai patobulėjo, pradėjo bent šiek tiek įvairiapusiškiau žiūrėti į kontraversiškus ir visuomenėje nevienareikšmiškai vertinamus klausimus.

Po serbų režisieriaus Marko Marmuzičiaus filmo „Karštas kraujas“ peržiūros teko dalyvauti viename festivalio renginyje – diskusijoje apie nacionalizmą, patriotizmą ir šovinizmą. Šioje diskusijoje buvo kalbama apie filme rodytus siužetus, problemas ir jų sąsajas su nacionalizmu. Atstovavau pozicijai, kad negalima sulyginti iš esmės nesuderinamus dalykus: šovinizmo ir nacionalizmo. Natūralu, kad diskusija buvo įspausta į laiko rėmus, taip pat natūralu, kad jai jau pasibaigus kilo įvairių minčių, kuriomis ir norėčiau pasidalinti.

Visame pasaulyje, ne išimtis ir Lietuva, plinta labai keistas nihilistinis požiūris į vertybes. Vertybių turėjimas tampa nebemadingas ir „senamadiškas“ rudimentas. Jauni žmonės didžiuojasi, kad yra kosmopolitai, neigia šeimos ir tautos vertybes, nuvertina savo valstybės istoriją. Toks požiūris plinta taip pat greitai, kaip epidemija, kaip greito maisto, kapitalistinio vartojimo ir holivudinių filmų kultūra.

Tačiau juk žmogus negali egzistuoti be vertybių ir idealų. Tai prieštarauja žmogaus prigimčiai. Todėl vieta ilgai tuščia nebūna, idealu tampa materialinė gerovė, fizinis pasitenkinimas, o vertybe – tolerancija. Šią sąvoką norėčiau panagrinėti detaliau, nes viena iš diskusijos dalyvių, Nida Vasiliauskaitė, atstovavo Lietuvoje egzistuojančiai jaunimo organizacijai, kurios pavadinime yra šis žodis.

Tačiau šią asociaciją pavadinę viena labiausiai netoleranciją ir segregaciją tarp jaunimo skatinančia institucija, turbūt nesuklysime? Tai galėtų patvirtinti dažnas jaunuolis iš kurios nors kitos nevyriausybinės jaunimo organizacijos.

Kas yra tolerancija? Mano nuomone šį gana šaižiai lietuvio ausiai skambantį žodį drąsiai galime keisti žodžiu pakantumas, turintį gilią prasmę, galimai kildinamą iš žodžio kančia. Tikriausiai visi esame susidūrę su atveju, kai išgirsti, išklausyti kito nuomonę gali būti tikra kančia. Oponentas kalba, o tau „kraujas verda“, nes norisi paprieštarauti ir išsakyti kritišką nuomonę. Tačiau neišgirdęs ir neišklausęs kitokių nuomonių negali tikėtis, kad kiti klausysis tavosios.

Taigi diskusijoje pakantumas yra pirmiausiai siejamas su pakantumu pašnekovui ar oponentui, su galimybės jam pasisakyti suteikimu ir argumentuotu bei pagarbiu savo pozicijos išsakymu. Kas yra pakantumas visuomenėje? Tai jau daug sudėtingesnis dalykas. Paimkime keletą paprasčiausių pavyzdžių: jei važiuoji visuomeniniu transportu, o šalia tavęs atsisėda benamis, kuris nesiprausęs nuo pernykščio rudens ir kvepia taip pat aštriai, tik ne taip maloniai, kaip jazminas, surauki nosį ir nieko nesakai, arba tiesiog bandai nekvėpuoti ar kvėpuoti per burną. Tai yra tolerancija, tai pakantumas.

Tačiau jei tas pats benamis pradės kabinėtis prie keleivio, bandys susipažinti, įkyriai siūlys pirkti vogtą mobilųjį telefoną? Tokiu atveju gal visai protinga būtų pasiūlyti tam įkyruoliui lipti lauk, arba net ir padėti jam tą padaryti. Ar tai bus netolerancija, ar smurtas?

O jei vidurnaktį viduryje gatvės viename iš miegamųjų rajonų aš pradėsiu dainuoti ariją iš operos „Užburtoji fleita“, mane arba apmėtys įvairiais lengvai skraidančiais daiktais arba iškvies policiją. Ar miegantys žmonės bus nepakantūs ir netolerantiški? Turbūt… Tačiau kur yra riba? Tolerancija ir pakantumas yra vertybė tik tada, kai jų paisoma laikantis tam tikrų visuomenėje priimtų normų.

Diskusijos metu, kai, mano nuomone, buvo nueita „į pievas“, pacitavau, kaip patriotizmo ir nacionalizmo sąvokas apibrėžia toks visiškai ideologiškai neutralus veikalas, kaip Tarptautinių žodžių žodynas. Nida Vasiliauskaitė iš karto pareiškė, kad šis jai – joks autoritetas. Tada nejučiomis prisiminiau jos paniekinamą prunkščiojimą, kai kas nors pradeda cituoti Šventąjį raštą ar kalbėti apie tradicinę šeimą, moralės ir doros sąvokas.

Galima daryti išvadą, kad tolerancijos šalininkams neegzistuoja jokie autoritetai ar vertybės, kurios jiems nepatogios, bet kažkodėl jiems vienu didžiausiu autoritetu tampa Pasaulio sveikatos organizacijos ligų klasifikacijos ICD-10 registras, nes būtent tokiu geležiniu argumentu jie naudojasi teigdami, kad homoseksualumas nėra liga. Taigi logika geležinė – autoritetas ir vertybė yra tai, ką galima panaudoti savo propagandai, o visa kita – reliatyvu.

Besimokydamas mokykloje turėjau vieną draugą, kuris į viską mėgdavo atsakyti tokias žodžiais: „Man nereikia mokyklos, aš pats sau mokykla, man nereikia maisto, aš pats sau maistas, man nereikia moters, aš pats sau moteris“. Šie žodžiai man labai primena dr. Nidos ir jos kompanijos iš „Tolerantiško jaunimo asociacijos“ gyvenimo principus: „Man nereikia Dievo, aš pats sau Dievas, man nereikia vertybių, aš pats sau vertybė, man nereikia autoriteto, aš pats sau autoritetas…“.

Dažnas dar prisimename animacinio filmo herojų – belytį sutvėrimą Kūlverstuką, kuris nežinojo nei savo rūšies, nei lyties, nei tautybės. Jis galėtų tapti naujosios tolerancijos simboliu – mažas išsigimęs mankurtukas. Nors ne, atsiprašau, jis netiktų, Kūlverstukas turėjo vertybių…

Publikuota: http://pilietis.delfi.lt/voxpopuli/kulverstuko-lytis-ir-tolerancija.d?id=38010655

Sunkiausia buvo sugalvoti šiam straipsniui pavadinimą, nes šiais visagalio politkorektiškumo laikais dažnai atsiranda galimybė būti ne taip suprastam. Tačiau, jei yra problema, apie ją reikia kalbėti, nes jei tylėsim mes, tai, kaip sakė viena liūdnai pagarsėjusi praėjusio šimtmečio poetė: „akmenys paplentėm kauks“.

Stebint įvykius pasaulyje, santykius tarp valstybių ir tautų, kartais labai sunku suprasti, kodėl vienos iš jų dedasi lygesnėmis už kitas, o kitos susigyvena su silpnųjų ir engiamųjų vaidmeniu? Gal tiksliau būtų sakyti, kad taip daro ne pačios tautos, bet jų valstybių lyderiai, kurie dažnai mėgsta kalbėti savo atstovaujamų tautų vardu. Man, paprastam lietuviui, kyla paprastas klausimas: kodėl yra tokia nelygybė? Kodėl valstybiniu ir tarpvalstybiniu lygiu vykdoma segregacija? Šiame trumpame straipsnelyje pamėginsiu „užkabinti“ tik keletą iš daugelio probleminių klausimų. Skaityti toliau →

Vienoje televizijos laidoje neseniai buvo primintas senas Rytų išminties perlas – „šunys loja, o karavanas eina“. Omenyje turėta visuotinė, visą šalį apraizgiusi korupcija, valstybės pinigų švaistymas, „otkatai“, padėtis teisėsaugoje ir t.t. Tačiau, yra dar vienas išmintingas posakis: „žuvis pūva nuo galvos“. Taigi, Lietuvoje šias problemas išspręsti gali tik darniai ir sąžiningai Tautai (ne oligarchams, Maskvai ar Briuseliui, bet Lietuvių Tautai), dirbantis Seimas, kuris šiuo metu, nepabijokim to žodžio – „labai nemaloniai kvepia“. Tą kvapą ypatingai paskleidė keleto labai svarbių įstatymų svarstymas. Šiame straipsnyje pajudinsiu tik du iš jų, tai partijų finansavimas ir visuomenės dalyvavimas savivaldos rinkimuose. Seimas negali pasikeisti tol, kol jį sudaro didžiosios, nomenklatūrinės, oligarchinės partijos.

Kada gi pagaliau žmonės supras elementarų dalyką, kad jų negali išgelbėti nei viena iš didžiųjų partijų, nes jos dirba tiems, kurie joms moka? Keista, kad per kiekvienus rinkimus atsiranda naivuolių, kurie mano, kad didžiosios partijos dirba Tautai ir atiduoda savo pasitikėjimą joms. Tačiau mažai kas susimąsto, iš ko partijos gyvena, kas jas išlaiko. Viskas labai paprasta: Skaityti toliau →